„Iš pradžių bijojau, bet vėliau pajutau, kad galiu parašyti tokį ilgą tekstą. O kai pabaigiau, jaučiausi labai gerai, nes įveikiau savo baimę,“ – taip taikliai savo ir, ko gero, daugumos rašiusiųjų Nacionalinį diktantą jausmus apibūdino „Atžalyno“ progimnazijos penktokė Elija Kairaitytė. Bijoti, atrodo, nebuvo ko. Juk normalu, kad kažko nežinome, nesuspėjame, jau seniai užmiršome. Bet baimė nebūti tobulam dažnai sutrukdo mums pajusti daug svarbesnį dalyką – džiaugsmą įveikti kliūtį, išspręsti uždavinį, parašyti patį sunkiausią diktantą. Gal todėl kai kurie suaugusieji, rašę diktantą, taip ir neišdrįso jo atiduoti, kad būtų išsiųstas organizatoriams į Vilnių.