Prisikasė močiutė krepšį valerijonų šaknų. Ilgai plovė, skalavo, padėjo krepšį lauke ant saulikės, kad pradžiūtų. Žiū vėliau atėjusi – guli sau krepšy ant šaknų kito kaimo rainius, ūsus raito, akikes marksto, apsiašarojęs, meilus toks be galo. „Ak tu, žabalty“, – susizlastijusi močiutė katiną už čiuprynos ir pašvyst tą padarą ant žemės. Kaip dribo kaip šlapias skurlis, taip ir guli ant tako. Ant vieno šono paguli, ant kito, niekur neina. Nors prie širdies glausk, į antį įsidėk. Pusę dienos ant tako meiliai pragulėjo, nė praeit žmogus negali, prastumti koja belieka.