Žil­vi­nas Vin­ge­lis: „Ma­no tiks­las – kad žiū­ro­vas bū­tų lais­vas in­terp­re­tuo­ti“

Šiauliai

(„Kos­mos Theat­re“ ar­chy­vo nuo­tr.)

Monika ŠlekonytėŠaltinis: Etaplius.lt

197807

Gruo­džio 19 d., sek­ma­die­nį, 18 val. Šiau­lių vals­ty­bi­nio dra­mos teat­ro sce­no­je bus ro­do­mas „Kos­mos Theat­re“ kar­tu su Kau­no mies­to ka­me­ri­niu teat­ru kur­tas spek­tak­lis „Kaf­ka In­som­nia“, ku­ris pa­baigs Šiau­lių dai­lės ga­le­ri­jos vyk­do­mo šiuo­lai­ki­nio me­no fes­ti­va­lio „Virus’26“ pro­gra­mą.
 

„Kosmos Theatre“ Šiauliuose gastroliuos pirmą kartą, tad kviečiame kartu leistis į interviu su režisieriumi Žilvinu Vingeliu apie „Kosmos Theatre“ kūrybą, šiuolaikinio teatro eksperimentus ir tradicijas, žiūrovų lūkesčius ir sėkmingo spektaklio supratimą.

– „Kosmos Theatre“ Šiauliuose lankysis pirmą kartą. Ką reiškia būti šio teatro dalimi ir ką turėtų žinoti žiūrovas, besirengiantis pažinti šio teatro kūrybą?

– „Kosmos Theatre“ koncentruojasi į vizualinius eksperimentus, jungiančius teatrą bei medijas. Mes domimės internetiniu menu, technologijomis, virtualia realybe, kinu bei gyvais scenos pasirodymais, jungiančiais lėlių teatrą, medijas ir tam tikrą muzikinę atmosferą, kuri mūsų spektakliuose dažniausiai kuriama gyvais instrumentais. Tiek prodiuserine, tiek kūrybine prasme dabar esame susikoncentravę į mus žadinančias, budinančias ir kūrybą provokuojančias jungtis bei skirtingų sričių profesionalų bei įstaigų bendradarbiavimą.

– Ar teisingai pasakysime, kad spektaklį „Kafka Insomnia“ įkvėpė greičiau ne patys Kafkos tekstai, o bemiegės, sapniškos, realybę, tikrovę ir fikciją suliejančios nuotaikos? Apie ką iš tiesų šis spektaklis?

– F. Kafką išskirtiniu daro tai, kad jis neužsilieka sapne, nebėga nuo realybės. Jo dėmesio objektas yra mūsų realybė. Jis žvelgia į realybę iš sapno perspektyvos, o būdamas realizmo literatūros mokiniu, nuosekliausiais aprašymais nupiešia tokį tikrovišką ir išbaigtą realybės vaizdinį, kad mes net nepastebime, kaip lėtai ir nepastebimai nuo savo paties „realizmo“ svorio jis ima grimzti į sapną. Tai lėmė jo būdas, uždarumas, neryžtingumas, rezonuojantis mąstymas, socialinė ir asmeninė aplinka, vaikystės patirtys, nuolatinis mindžikavimas vietoje, nesugebėjimas baigti nė vieno kūrinio ir, be abejo, nemiga. Kiekvienas tai patyrusysis žino, jog nemiga nėra tiesiog buvimas atsibudus. Tai savotiška tarpinė būsena tarp sapno ir realybės. Sapnas atmerktomis akimis.

Statydami svarstėme, ar F. Kafkai nemiga yra trukdanti liga, ar būtina jo literatūrinio genialumo sąlyga. Maišydami skirtingų Kafkos kūrinių įvaizdžius bei naudodami jo dienoraščio fragmentus, bandėme pastatyti spektaklį ne apie Kafkos literatūrą, o apie jo paties būvį, tokią literatūrą kuriant bei gyvenant užburtame rate, kuriame dažnai randame ir save pačius – tarp kūrybos ir nemylimo ofisinio darbo, išgyvenimo ir saviraiškos, abejonių ir ambicijų, didybės ir paniekos sau.

kosmos-theatre.jpg

– Kompozitorius Andrius Šiurys už spektaklio muziką buvo nominuotas „Auksinio scenos kryžiaus“ apdovanojimui. Koks muzikos ir vizualumo santykis spektaklyje?

– Taip pat Andrius įvertintas Kauno teatro apdovanojimų „Fortūna“ diplomu už geriausią spektaklio muziką. Visuose mano spektakliuose muzika ne šiaip reikšminga, o tikriausiai pati reikšmingiausia. Taip atsitiko netyčia ir nesąmoningai. Idėja kurti spektaklį F. Kafkos motyvais kilo būtent Andriui. Spektaklio kompozitorių suvokiu kaip bendrakūrėją ir jo asmeninės kūrybinės ambicijos man yra svarbios kaip medžiaga spektakliui.

Jūsų klausimas paliečia vieną mistinę temą – pradėjus gyvos muzikos ir vaizdų šokį, nebeįmanoma atskirti, kas jį veda. Man garsas ir vaizdas yra tas pats, kas fizikams erdvė ir laikas. Ilgą laiką jie buvo laikomi atskirais dalykais, kol, bandant paaiškinti pastovų šviesos greitį, jie buvo sujungti į bendrą „erdvėlaikio“ sąvoką. Man nuoširdžiai atrodo, kad 50 procentų vizualumo efekto žiūrovui sukuria būtent muzika.

Labai nemėgstu McDonaldo spektaklių. Tai tokie visiems skanūs, patikrintu būdu sutepti, niekuo neišsiskiriantys spektakliai. Man geriau jau blogai blogas su atpažįstama žyme nei neblogas, bet neturintis savo vidinės realybės. Savitą spektaklio skonį sudaro būtent atmosfera. Atmosferą teatre, mano nuomone, kuria spalva, garsas ir laikas.

– „Kosmos Theatre“ buvo apdovanoti „Auksiniu scenos kryžiumi“ už internetinę (anti)utopiją „#PROTESTAS“, kaip sėkmingiausią pandemijai atsparaus teatro pavyzdį. Kokios buvo kolegų ir žiūrovų reakcijos?

– Tai buvo reakcija. Prasidėjo pirmasis karantinas ir jau pirmomis dienomis mes leidomės į šią kelionę, norėdami spėti pasiekti tikslinę auditoriją – niekur neinančius ir namuose sėdinčius žmones. Laisviems eiti kur nori ir kada nori žmonėms šis spektaklis nereikalingas. Norėjome pasidalyti tam tikra baime, kad šis karantinas nepavirstų nutolėjimo, individualizmo, nepasitikėjimo, sociopatijos ir apatijos mokykla. Pjesė buvo parašyta greitai, dienomis buvo repetuojama, o naktimis sprendžiamos techninės problemos. Tuo metu mano kambariokas buvo transliacijos režisierius bei videoprojekcijų autorius Kornelijus Jaroševičius, todėl visas mūsų laikas namie sukosi tik apie „#PROTESTĄ“. Turbūt kaip ir visų dalyvavusių projekte. Tai buvo turbūt vienas įtempčiausių ir emociškai sunkiausių laikotarpių mano gyvenime. Su aktoriais ir kūrybine komanda gyvai susitikome tik gerokai po premjeros. Su kai kuriais nebuvau matęsis gyvenime. Tai neįtikėtina patirtis. Gyventi karantine ir kurti spektaklį tomis pačiomis temomis – tai lyg gyventi spektaklyje, pradėti maišyti išmonę su realybe, kuri, pripažinkime, tuo metu buvo neįtikėtinesnė už bet kokią fikciją.

„#PROTESTO“ tikslas buvo pataikyti į žiūrovo nuotaiką, ne kritikų skonį. Būti aiškiam, reikalingam, plačiai pasiekiamam, ne per daug sudėtingam. Jis buvo rodomas nemokamai internete ir sukurtas be finansavimo. Aktoriai ir kūrybinė komanda sutiko dirbti nemokamai. Žinojome, kam ir kodėl kuriame šį spektaklį, todėl labai nustebino teigiamos recenzijos ir „Auksinio scenos kryžiaus“ įvertinimas.

Spektaklį pažiūrėjo dešimtys tūkstančių žmonių, jis buvo transliuotas didžiausiuose naujienų portaluose. Prasidėjus įvykiams Baltarusijoje ir Rusijoje, buvo surengtos dvi instaliacijos („ConTempo“ festivalyje Kaune ir prie Rusijos ambasados Vilniuje), skirtos palaikyti už savo laisvę kovojančius tų šalių piliečius. Aktoriai per vienus metus šį spektaklį suvaidino net dvidešimt kartų. Jie patys aplink save sudėliodavo scenografiją, susijungdavo apšvietimą, garsą, kamerą, patys nusigrimuodavo, persirengdavo, kaskart prieš spektaklį parepetuodavo. Tai buvo sunkus, bet prasmingas laikas. Prisiminus jį, norisi padėkoti visiems, kartu buvusiems šiame projekte. Šis spektaklis skirtas sunkiems laikams, kai teatras vyksta gatvėse, namuose, galvoje, o ne scenoje. Kai vėl ateis toks metas – mes jį transformuosime pagal tai, ką norime pasakyti, ir pasiūlysime žiūrovams.

– Gal turite patarimų žiūrovui, kuris ruošiasi eiti į teatrą: ką jam pirmiausia reikėtų sužinoti apie teatrą, apie spektaklį, į ką atkreipti dėmesį, kad lūkesčiai neprasilenktų su realybe?

– Daugiausia lūkesčių sukelia kūrėjų patarimai, kaip žiūrovas turėtų ar neturėtų ateiti į teatrą, kaip jam rengtis ir ką skaityti, kiek domėtis ir nesidomėti. Tai tikra painiava. Reikia suprasti viena – nėra vieno būdo, kaip suprasti spektaklį. Jei yra vienas būdas, tai yra blogas spektaklis.

Teksto suvokimo užduotys mokykloje pagimdė nepasitikinčią savimi žiūrovų kartą, kuri vengia teatro, nes laiko jį elitiniu menu ir bijo jo teisingai nesuprasti. Suprasti taip, kaip nori kūrėjas (lyg tas kūrėjas pats žinotų, kaip nori būti suprastas). Bet kas, ką žiūrovas supranta ar nesupranta, yra to spektaklio reikalas, o ne žiūrovo problema. Mano tikslas – kad žiūrovas būtų laisvas interpretuoti, rasti sąsajų, kad jam būtų įdomu žiūrėti, mąstyti ir keliauti kartu su spektakliu. Nėra nė vienos neteisingos interpretacijos. Viskas, ko prašyčiau iš žiūrovo, ateinančio į mūsų spektaklį, tai pasitikėjimo savimi suprasti spektaklį savaip, nesuprasti išvis, nuteisti ar pasidžiaugti juo. Manau, mene visi esame laisvi ir teisūs, visos nuomonės ras savo vietą ir jokių ypatingų pasiruošimų ar taisyklių čia nereikia.

Žiūrovai į salę, kur bus rodomas spektaklis, ateina ne iš tabula rasa rojaus, o iš savo realių gyvenimų, pro fizinę fojė, rūbinėje pasilikę paltus, kad salėje nesukaistų. Dažnai galvoju apie žiūrovų fiziką, salės karštį, nuovargį, tos dienos orus, kaip kas išsimiegojo ir kaip aš laiku ar ne laiku pateikiau jam šį spektaklį. Dalis žiūrovų atskubėjo tiesiai iš darbo, nespėję persirengti, dalis iš namų, kur tvarkėsi ar kalbėjosi su artimaisiais, kai kas susierzinęs, dar neįėjęs į salę, o kažkas geros nuotaikos, bet, salės šviesoms gęstant, dar greit peržiūri telefono žinutes ir akyse staiga pasikeičia. Visame šitame skirtingų žmonių ir istorijų susitikime prasideda spektaklis.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt