„Ma­žo­ji pi­lig­ri­mys­tė – ap­link Šiau­lius“

Šiauliai

P. Jarmalos nuo­tr.

Monika ŠlekonytėŠaltinis: Etaplius.lt

224086

Kuo svar­bi Mer­ge­lė Ma­ri­ja ir jos gi­mi­mo die­na?
 

Ku­žių baž­ny­čia pa­va­din­ta Šven­čiau­sio­sios Mer­ge­lės Ma­ri­jos gi­mi­mo var­du. Ko­kia bu­vo Jė­zaus mo­ti­na, ko­dėl jos gi­mi­mas toks svar­bus, tei­rau­ja­mės ku­ni­go Ro­ber­to Ur­bo­na­vi­čiaus, šiuo me­tu tar­nau­jan­čio Ši­lu­vos Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos Gi­mi­mo pa­ra­pi­jo­je, ku­rio vie­na iš stu­di­jų sri­čių – ma­rio­lo­gi­ja. Ma­rio­lo­gi­ja – ka­ta­li­kų dog­mi­nės teo­lo­gi­jos dis­cip­li­na, nag­ri­nė­jan­ti  Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos as­me­nį ir mi­si­ją.

– Kodėl pasaulyje gausu bažnyčių, pavadintų švč. Mergelės Marijos gimimo vardu?

– Bažnyčia Mergelę Mariją išaukština todėl, kad ji pagimdė Dievo sūnų, yra Jėzaus mama – suteikė Dievo sūnui žmogišką prigimtį, Jėzus tapo žmogumi per ją. Ji buvo pirmoji ištikimiausia Jėzaus mokinė, mums, Jėzaus mokiniams, yra motinos pavyzdys. Marija 30 metų kasdien praleido kartu su Jėzumi, mokydamasi iš jo, todėl Marija yra tarsi kelrodė žvaigždė, kuri veda Jėzaus link. Kai Jėzaus mokiniai jį paliko išsigandę, tik Marija liko stovėti prie kryžiaus.

Kalbant apie Marijos gimimo šventę, pirmiausia reikia paminėti, kad Bažnyčia švenčia ne žemiškąjį šventojo gimtadienį, bet jo gimimą dangui – mirties dieną. Laikoma, kad svarbiausias yra gimimas dangui. Bažnyčioje švenčiamas tik trijų žemiškų asmenų fizinis gimimas – Jėzaus gimtadienis (Kalėdos), Jono Krikštytojo gimtadienis (Joninės) ir Mergelės Marijos gimtadienis.

Nėra taip, kad Marija istoriškai gimė dangui rugsėjo 8-ąją. Apaštalų laikus siekianti tradicija Marijos tėvų namais įvardija vietą Jeruzalėje, netoli šventyklos, prie Avių vartų, kur buvo garsiosios Betzatos maudyklės, minimos Jono Evangelijoje. Manoma, kad nuo IV a. čia buvo gerbiama Marijos gimimo vieta, o apie 422–438 m. pastatoma Gimimo bazilika (Sanctae Mariae ubi nata est). Spėjama, kad jos pašventinimo diena – rugsėjo 8-oji – ir tapo liturgine Marijos gimimo švente.

Mergelės gimimas mums atskleidžia, kad Dievas be galo mumis rūpinasi ir myli. Jis numatė, išrinko ir sutvėrė Mariją, kad ji būtų Dievo žodžio šventovė. Tačiau jis taip pat numatė, išrinko ir sutvėrė kiekvieną iš mūsų. Kiekvienas žmogus yra Dievo norėtas, nė vienas nėra atsitiktinumas ar klaida. Visi esame jo mylimi, tačiau ne visi į šią meilę atsiliepiame.

Galiausiai kiekvienas gimtadienis, o ypač mamos, skatina dėkoti už tą asmenį, įvertinti jo įtaką, prisiminti, kiek daug gero iš jo esame gavę. Minėdami savo dangiškosios Motinos gimimo dieną, esame kviečiami dėkoti už Mariją, už jos motinišką meilę ir rūpestį mumis.

– Ką Šventasis Raštas pasakoja apie Mariją?

– Atsivertę Naująjį Testamentą ar Evangelijas, niekur nerasime parašyta, kur Marija gimė, kokie jos tėvų vardai. Apaštalams, kurie rašė Evangelijas, labiausiai rūpėjo perduoti Kristaus gyvenimą. Apie Mariją pasakojama tiek, kiek ji susijusi su Jėzumi: pradedama nuo angelo apreiškimo Marijai ir baigiama, kaip ji stovi po kryžiumi. Apaštalams buvo svarbu perteikti tikėjimą, o ne parašyti biografiją.

Mums visiems įdomūs garsūs žmonės, todėl norime žinoti, kokie buvo jų tėvai, iš kur kilo, ką valgė, kur mokėsi ir kt. Tikėjimo srityje žmonės taip pat nori žinoti, kas buvo Marijos tėvai, kur jie gimė, kaip augo, todėl neilgai trukus atsirado užrašyti pasakojimai, legendos, kuriuose yra pasakojama, kad Marijos tėvai yra Joakimas ir Ona. Ona buvo ypač populiari, liepos 26 d. švenčiamos Oninės (Jėzaus senelės diena), daug bažnyčių yra šv. Onos vardu pavadinta.

Pasakojama, kad Joakimas ir Ona buvo pamaldi pora, bet negalėjo susilaukti vaikų. Pagal to meto sampratą, jei neturi vaikų, vadinasi, tave Dievas baudžia. Vaikai buvo laikomi Dievo palaiminimo ženklu, kad Dievas tave myli, o jei neturi – nepatinki Dievui, nes kažką esi blogo padaręs. Ona dėl to išgyveno, kaimynai ją pajuokdavo. Vieną dieną ji dėl to verkė, kreipėsi į Dievą, kad visi iš jos juokiasi, kad ji netikusi moteris, jei neturi vaikų. Tada pasirodė angelas ir pasakė, kad ji pagimdys dukrą, per kurią bus palaimintas visas pasaulis, kad ji bus Išganytojo motina.

Ona pagimdė mergaitę, kurią pavadino Marija. Mokslininkai iškėlė kelias vardo versijas – „mano ponia, mano gražioji“ arba „skausmo jūra“, bet manau, kad tėvai, vaikui duodami vardą, renka gerąją reikšmę, ne blogą.

– Pasakojama, kad visos Izraelio mergaitės svajojo tapti Mesijo motinomis, nes pranašai skelbė, kad taip įvyks.

– Yra tokių pasakojimų, kad mergelė pagimdys Mesiją, bet iš Mesijo buvo laukiama vado vaidmens. To, kuris išvaduos iš romėnų vergijos. O mergaitėms buvo skiepijama būti dora, gera, tada gal Viešpats ją išsirinks. Teisingas toks pasakymas.

– Marija, kai Jėzus buvo nukryžiuotas, jau buvo našlė?

– Prieš mirdamas ant kryžiaus, Jėzus Mariją pavedė mylimam mokiniui sakydamas: „Štai tavo motina.“ Jei Juozapas būtų buvęs gyvas, būtų netikslinga motiną pavesti mokinio globai. Pagal to meto mokymą už mergaitę buvo atsakingas tėvas, o kai ji išteka – jos vyras.

– O kokia buvo Marijos vaikystė?

– Istoriškai nepatikrinsi, bet vienas iš pasakojimų, kad Ona dukrą, kurią gavo kaip Dievo dovaną, paaukojo tarnystei Dievui šventykloje. Sakoma, kad Marija ten augo kaip vienuolė, tačiau taip pasakojama labiau gal norint pabrėžti, kad švento žmogaus kasdienybė buvo šventa, o ne profaniška, kad ji nuo vaikystės gyveno Dievo artume, kad pasaulis jos nesuteršė, kad ji priklausė vien tik Dievui. Turbūt simbolinis tas pasakojimas, nes tarnystė šventykloje anuomet buvo vyrų privilegija, ne moterų.

Yra vienas pasakojimas, sukurtas II amžiuje, – kad Marijos vyras Juozapas buvo senas vyras, kad jis tikrai fiziškai negalėjo pradėti kūdikio. Taip pasakota, siekiant apginti pagonims ir žydams skelbiamą sunkiai suprantamą idėją, kad Marija tikrai buvo nekalta mergelė, kad ne Juozapas buvo Jėzaus tėvas, o Dievas. Dabartiniai mokslininkai skelbia, kad Marijai buvo 14–15 metų, o Juozapui – 18–22.

Svarbiausia, kad bažnyčia nesiremia legendomis, o tikėjimu, kad Marija gimė, buvo išrinkta būti Išganytojo motina, kad Dievas ją globojo, ruošė, kad ji galėtų pasakyti: „Sutinku būti Dievo sūnaus motina.“ Tikėjimo žvilgsniu svarbiausia, kad Dievas viskuo pasirūpina – priešistore ir viso žmogaus gyvenimu iki jo mirties.

– Marija ir musulmonams yra labai svarbi?

– Musulmonams Jėzus yra vienas iš pranašų, tad garbinama ir pranašo motina. Atrodytų keista, bet musulmonai Mariją labiau gerbia nei protestantai. Taip išeina, kad Marijos atžvilgiu musulmonai katalikams artimesni nei protestantai.

Oksana Laurutytė

Ku­žių Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos Gi­mi­mo baž­ny­čia

Lie­tu­vo­je ne­daug šven­to­vių, ku­rios bū­tų taip nu­ken­tė­ju­sios nuo abie­jų XX a. pa­sau­li­nių ka­rų, kaip Ku­žių baž­ny­čia. Ki­tos to­kios ne­ra­si­me ir Šiau­lių apy­lin­kė­se, ku­rias be­si­ri­tan­tis fron­tas du kar­tus ypač ne­gai­les­tin­gai nu­siau­bė (1915 m. bu­vo su­griau­tos Aukš­tel­kės, Kur­šė­nų ir Šiu­py­lių baž­ny­čios, 1944 m. dau­giau ar ma­žiau nu­ken­tė­jo Gor­dų, Kai­rių, Kur­šė­nų, Šiau­lių Šv. Pet­ro ir Po­vi­lo baž­ny­čios ir kop­ly­čios).
 

Dukart sužalotos Kuršėnų bažnyčios nuostoliai buvo mažesni: po Pirmojo pasaulinio karo teko statyti naują bažnyčią vietoj sunaikintos medinės, tačiau mūrinis bokštas ir kiti šventoriaus pastatai išliko; per Antrąjį pasaulinį karą bažnyčia buvo smarkiai apgriauta (teko atstatinėti bokštą, sunaikintas šventovės interjeras), tačiau sienos atsilaikė. Kužių bažnyčia 1915 m. buvo visiškai sunaikinta (sudegė), o 1944 m. naujas gelžbetoninis pastatas apgriautas taip, kad nebebuvo suremontuotas ir atstatytas – porą dešimtmečių išstovėję jo griuvėsiai sovietų valdžios sprendimu 1964 m. buvo išsprogdinti. Praktiškai sunaikintas ir pats Kužių miestelis, kuriame po karo pasikeitė ir didelė dalis gyventojų.

Pirmoji koplyčia Kužiuose (taip pat kaip ir šventovė Meškuičiuose) buvo pastatyta XVII a. II pusėje (apie 1665 m.) veikiausiai Šiaulių klebono Marino Kazimiero Liauksmino iniciatyva. Ji buvo dedikuota Šventojo Kryžiaus garbei ir priklausė Šiaulių parapijai. XVIII a. pabaigoje pastatyta nauja medinė Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnytėlė, kuri išstovėjo iki pat Pirmojo pasaulinio karo. Tuo metu prie jos gyvenantis kunigas ėmė vesti ir krikšto bei mirties metrikų knygas, nors autonomiška Kužių kunigo filialisto aptarnaujama teritorija buvo oficialiai nustatyta tik 1908 m. Faktiškai gyvavusi jau nuo XX a. pradžios, savarankiška Kužių parapija formaliai buvo įkurta tik 1971 m.

Pirmojo pasaulinio karo metais į Kužius paskirtas energingas kunigas Adolfas Kleiba veikiai ėmėsi ambicingo sumanymo pastatyti naują, mūrinę bažnyčią. Gelžbetoninės neobarokinės dvibokštės kryžminio plano šventovės su šventoriaus tvora ir vartais projektas buvo užsakytas anuometinėms Lietuvos architektūros „žvaigždėms“ – Mykolui Songailai ir Vladimirui Dubeneckiui.

1922 m. pašventinus pamatus, prasidėjo statyba, bažnyčia pašventinta 1932 m. 1933 m. pradėta (ir iki 1938 m. baigta) trijų neoklasicistinių altorių statyba, juos suprojektavo skulptorius ir dekoratorius Adomas Jakševičius. Deja, šviesioji istorija turi ir savo šešėlių: didelės statybos išlaidos prislėgė parapiją skola, kuri iki sovietų okupacijos taip ir nebuvo baigta išmokėti. Negana to, didinga šventove Kužių parapijiečiams teko pasidžiaugti neilgai – 1944 m. ji buvo sugriauta. Tai buvo didelis smūgis bažnyčios statytojui kun. Kleibai, kuris dėl ligos atsisakė Kužių klebono pareigų.

Parapijos administratoriumi paskirtam kun. Pijui Žiugždai teko prisiglausti Ilgviečių kaime, ūkininkų Vincento ir Kazimieros Jasukaičių namuose, nes visas Kužių miestelis buvo sunaikintas. Netrukus į Kužius buvo perkelta ir čia perstatyta Gruzdžių kapinių koplyčia. 1946 m. birželį ją pašventinus, pamaldos Kužiuose atnaujintos. 1987–1989 m. ši Kužių bažnytėlė rekonstruota: paaukštintas bokštas, taip pat bažnyčios stogas ir jos vidaus erdvė, virš didžiojo altoriaus įstatytas langas, altorinę dalį apjuosė zakristijos ir pagalbinių patalpų priestatas. 2012–2014 m. atlikta bažnyčios pastato renovacija.

Gana naujame Kužių bažnyčios pastate bei jo aplinkoje esama gerokai senesnių istorijos bei meno paminklų. Šventoriuje stovi iš XIX a. (?) išlikęs akmeninis kryžius su užrašu, čionai perkeltas sovietmečiu iš senojo šventoriaus. Senąją gelžbetoninę šventovę mena jos pilioriaus fragmentas, 2013 m. įprasmintas kaip Kužių bažnyčios įkūrimo 360-ųjų metinių paminklas, ir 1964 m. iš griuvėsių išgelbėta Nekaltojo Prasidėjimo Švč. Mergelės Marijos skulptūra, puošusi tarpukarinės šventovės fasadą. Jos autorius nežinomas, galbūt tai šiaulietis Jonas Mrozinskis (1880–1943), kurio išdrožtas medinis Nukryžiuotasis kabo bažnyčios viduje, šalia įėjimo, virš švęsto vandens indo.

Bažnyčios interjero puošmena – XIX a. pastatytas Gruzdžių kapinių koplyčios altorius, puoštas XVIII a. barokiniais (regentystės stiliaus) drožybiniais sparnais, kuriuos sudaro supinti kaspino ir akanto motyvai. Altoriuje kabo XIX a. tapytas ir aptaisais puoštas Marijos atvaizdas, po Antrojo pasaulinio karo gautas iš Linkuvos bažnyčios.

Tarp zakristijos reikmenų išskirtina žinomo vėlyvojo baroko Žemaitijos auksakalio Kristijono Juozapo Štapelerio monstrancija (1789 m.), Šakynos bažnyčiai dovanota jos klebono Juozapo Varanavičiaus. Ir ši monstrancija, ir rokokinis XVIII a. smilkytuvas (profesionaliai restauruotinas, itin retas Lietuvoje šio stiliaus ir rūšies liturginis reikmuo) į Kužių bažnyčią turėjo patekti po Pirmojo ar Antrojo pasaulinio karo, kompensuojant kuklios šventovės patirtus praradimus ir aprūpinant ją būtiniausiais liturginiais reikmenimis.

Nepaisant dramatiškų materialinių Kužių šventovės permainų XX a., parapijos bendruomenėje išliko maldingų tradicijų, siejančių ją su XVIII a. pabaigos–XIX a. pradžios laikotarpiu.

Pirmiausia minėtini Švč. Jėzaus Širdies atlaidai, žinomi dar nuo 1792 m., kai Kužių bažnyčioje veikė to paties pavadinimo brolija. Nuo tų laikų šventovėje būta Švč. Jėzaus Širdies altoriaus. Ir dabar bažnyčioje kabo po Antrojo pasaulinio karo nutapytas, anksčiau didžiajame altoriuje kabėjęs Švč. Jėzaus Širdies paveikslas. Šį altorių puošia šv. Lauryno ir šv. Mato, kurių šventės kitados taip pat buvo minimos su atlaidais, skulptūros.

Ne mažiau svarbu tai, kad parapijos praeitis ir bendruomenės tradicijos bei paveldas šiandien nuoširdžiai rūpi vietos žmonėms. Apie tai liudija 2013 m. paminėta Kužių bažnyčios įkūrimo 360 metų sukaktis ir šia proga kužiškių mokytojų, mokinių ir bibliotekininkių parengtas leidinys „Bažnytėlėn sukviečia varpai“, skirtas parapijos istorijai. Ne kiekviena didesnė ar turtingesnė parapija gali pasididžiuoti tokiais savo darbo vaisiais!

Doc. Liu­das Jo­vai­ša

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt