Apie kry­žius ir kryž­dir­bystę JAV – iš mi­sio­nie­riaus pri­si­mi­nimų

1965 m. Či­ka­go­je (JAV) bu­vo iš­leis­ta Lie­tu­vo­je tuo­met ma­žai kam girdė­to fi­zi­ko, et­nog­ra­fo, Lie­tu­vos vi­suo­menės ir kultū­ros veikė­jo Ig­no Kon­čiaus kny­ga „Že­mai­čių kry­žiai ir kop­lytėlės“. Iš Šiau­lių kilęs jėzui­tas ku­ni­gas An­ta­nas Sau­lai­tis SJ, daug metų mi­sio­nie­riavęs JAV, šį et­nog­rafą pa­ži­no­jo as­me­niš­kai. „Tarp skautų bu­vo pro­fe­so­rius Ig­nas Kon­čius. At­si­me­nu kaip šian­dien jį – sėdintį ant kel­mo ar rąs­to prie ta­ke­lio ir vis kažką dro­žiantį“, – sa­ko t. An­ta­nas ir da­li­ja­si sa­vo pri­si­mi­ni­mais apie liau­diškąjį pa­mal­dumą ir kry­žių kūrimą lie­tu­vių bend­ruo­menė­se JAV.

Ragino fotografuoti kaimo žmonių sukurtus dalykus

Pradedant t. A. Saulaičio SJ pasakojimą, būtina susipažinti su Žemaitijos kryžius fotografavusiu ir juos aprašinėjusiu I. Končiumi, kuris gimė 1886 m. Purvaičiuose, Plungės r., o mirė JAV, Putname, 1975 m. 1907 m. jis įstojo į Peterburgo universiteto Fizikos-matematikos fakultetą, kur buvo Lietuvos tyrimo ratelio pirmininkas, Peterburgo lietuvių studentų draugijos pirmininkas, o 1910 m. parašė pirmą astronominio tipo straipsnį ir paskelbė lietuviškoje spaudoje.

I. Končius viename savo straipsnyje prisiminė: „Žemaičių padangės kryžius ir koplytėles tyrinėti pradėjau 1912 m. Kai kurias vietas dviračiu apvažiavau, kai kur pėsčias apėjau. Iki šiolei spaudai tepateikta 218 km kelio ilgio. Kita medžiaga karo metu dingo.“

Vėliau I. Končius dirbo evakuotoje Palangos gimnazijoje Viru ir Stavropolyje, ten ėjo ir Žemės ūkio instituto asistento pareigas. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, grįžo į Lietuvą, dirbo Dotnuvos žemės ūkio ir miškų mokykloje, buvo išrinktas Akademijos profesorių tarybos sekretoriumi.

Persikėlęs į Kauną, dėstė fiziką, tapo docentu Lietuvos universiteto Matematikos-gamtos fakulteto Eksperimentinės fizikos katedroje, paruošė įstatymą dėl senovės paminklų apsaugos, dalyvavo įvairiose etnografinėse ekspedicijose. 1932 m., jau tapęs profesoriumi, inicijavo Kauno zoologijos sodo steigimą. 1940 m. Kaune vadovavo Fizikos katedrai iki pat Vytauto Didžiojo universiteto uždarymo (1943 m.).

1941 m. su jauniausiu sūnumi Liudu I. Končius buvo suimtas. Tik per stebuklą liko gyvas po Červenės žudynių. Pėsčias, sušelptas gailestingos baltarusės dešimčia kiaušinių, grįžo į Minską. Paskui buvo pargabentas į Kauną.

1944 m. liepą su dviem sūnumis – Liudu ir Vytautu – I. Končius pasitraukė į Vokietiją, o 1949 m. apsigyveno Bostone (JAV), kur dirbo Tafto universiteto Fizikinių tyrimų laboratorijoje. Užsiėmė drožyba iš medžio ir atsiminimų rašymu. Mirė Putname, palaidotas Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse Čikagoje. 1996 m. rugsėjį jo palaikai perlaidoti Rasų kapinėse.

I. Končius išleido 20 mokslinių knygų, parašė per 300 mokslo populiarinimo straipsnių, parengė pirmąjį Lietuvoje meteorologijos vadovėlį, išspausdino studiją „Žemaičių padangės kryžių ir koplytėlių statistika“, išleido unikalią retrospekciją „Žemaičio šnekos“ bei „Žemaičių kryžiai ir koplytėlės“ (Čikaga, 1965 m.). Bendradarbiaudamas su kalbininku Jonu Jablonskiu, paruošė fizikos terminų lietuvišką žodyną.

I. Končius spaudoje fotografijos mėgėjus ragino fotografuoti kaimo žmonių darbus ir jų sukurtus dalykus. Jo nuotraukų negatyvų ir pozityvų yra Sankt Peterburgo valstybiniame etnografijos, Lietuvos nacionaliniame, Kauno M. K. Čiurlionio dailės, Šiaulių „Aušros“ muziejuose.

Profesoriaus dovanos – skautiški kaklaraiščių žiedai

Pasak A. Saulaičio SJ, I. Končius skautų stovykloje JAV rytuose kryžius nuolat drožė. A. Saulaičiui SJ tuomet buvo 15 metų. „Visi žinojome, kodėl jis taip kantriai ir daug drožia: karo metu jo žmona ir dalis šeimos liko Lietuvoje, o jis bent su vienu sūnumi gyveno užsienyje. Mes, vaikai, supratome, kad tai palengvina jo širdgėlą“, – sako jis.

1954 m. A. Saulaitis SJ pirmą kartą dalyvavo didesnėje nei įprastoje vietinėje lietuviškoje skautų stovykloje JAV rytuose. Atlanto rajono stovykla vadinosi „Rambynas“.

Per tą savaitę, o ir vėliau kitose stovyklose bei kitomis progomis I. Končius vis droždavo ir mokydavo norinčiuosius, pvz., iš šakos išdrožti grandinę. Jis droždavo tik kišeniniu peiliuku, o ne drožinėjimo įrankiais. Be to, profesorius nuolat droždavo skautiškus kaklaraiščio žiedus, kuriuos vis dovanodavo pats arba duodavo skautų vadovybei jais apdovanoti vadovus ir vadoves.

„Dažnai būdavo išdrožiamas pats žiedas, o iš jo šonų – grandinėlės dalis, kabanti lyg ašarėlės, kaip ant kryžių būna, ir visa tai – iš vieno medienos gabalėlio. Net ir šiandien kokiame senų skautų ir skaučių suėjime uniformuotieji nešioja I. Končiaus išpjaustinėtus žiedus“, – prisimena pašnekovas.

Skautija ir kryžiai

A. Saulaičio SJ tėvelis buvo skautas nuo 1919 m. Gimnaziją jis lankė Šiauliuose, o gyveno pas Venclauskius.

„Šiaulių skautai ir skautės stovyklaudavo Palangoje, Venclauskių skirtame plote ar sodyboje. Tėvelis mums sakė ir mokė , o ir mes patys taip darėme užsienyje, kad skautai visada pastatydavo kryžių savo stovykloje
(t. y. laikinoje, tai konkrečiai savaitei ar kiek laiko stovyklaudavo). Užsienyje darėme tą patį, o nuolatinėse stovyklavietėse, tokiose kaip „Rambynas“ Kalifornijoje, Čikagos skautų „Rako“ stovykloje, Toronto „Romuvos“ stovykloje ir ateitininkų stovykloje „Dainava“, kuri būdavo prie Detroito, visur buvo statomi nuolatiniai kryžiai“, – sako jėzuitas.

Stovyklose skautai ypatingomis progomis kartais sudėdavo „kryžių kalną“, panašiai tokį, kokius sukuria Australijoje į kongresą susirinkę pasaulio lietuviai, – kiekviena grupė ar šalis padaro po kryžių iš miške rastų medžiagų.

„Po Antrojo pasaulinio karo užsienio lietuviai, tarp kurių yra skautų ir skaučių, visada surengia Kaziuko muges. Jose parduoda savo rankdarbius, taip išlaikydami stovyklavietes, reikmenis ir kitą veiklą. Nuolatinė dalis rankdarbių – lietuviški kryželiai“, – sako pašnekovas.

Kryželis – lietuviškasis paveldas naujai šeimynėlei

Pasak A. Saulaičio SJ, užsienyje turbūt kiekviena šeima turi mažą medinį kryželį ar koplytėlę savo namuose. Būna, kad per santuoką bažnyčioje tėvai savo dukrai ar sūnui – naujiems namams – dovanoja kryželį, taip perduodami ir tikėjimą, ir lietuviškąjį paveldą naujai šeimynėlei.

„Visur, kur karo pabėgėliai lietuviai nuvykdavo, statydavo kryžius, pvz., mūsų Šv. Juozapo parapija Vaterburyje (Konektikuto valstija, JAV), įsteigta 1894 m., o kryžius atsirado apie 1950-uosius, nes atsimenu jo šventinimą. Mes ten atvykome 1949 m.“ – sako jėzuitas.

A. Saulaitis SJ taip pat prisimena daktarą Romualdą Povilaitį – dantų gydytoją iš Čikagos, kurio tėvas buvo Lietuvos saugumo vadovas, sušaudytas per sovietų okupaciją.

„R. Povilaitis atsirado užsienyje su mama ir seserimi, JAV mokėsi staliaus amato, kad galėtų užsimokėti už mokslą. O taisydamas dantis, jis laisvalaikį skyrė rankdarbiams, pvz., metaliniams papuošalams ir pan. Skautų stovykloje „Rake“ (Mičigano valstijoje) jis pastatė skautų vyčių kryžių, dar kitus tokius kryžius ar pastogėles. Tada apie 2005 m. Pasaulio lietuvių centro sodyboje Lemonte, Ilinojaus valstijoje, iš krūvos supiltų žemių padarė Kryžių kalnelį (vėliau – su užrašu „Kryžkalnis“), kuriame pats pastatė keliasdešimt kryžių, pagal žmonių užsakymus. Taip pat savo vaikams, anūkams, skautams ir kitiems – įvairiausio dydžio, pavidalo, labai kūrybingai“, – pasakoja pašnekovas.

Ten, Pal. J. Matulaičio misijoje, lietuviškos parapijos žmonės per Vėlines susirenka, uždega žvakutes, ten mėgsta krikšto ar santuokos dalyviai fotografuotis, vyresnio amžiaus žmonės susėda pasikalbėti ar pasėdėti.

„Ir išėjęs į pensiją, jis ištisai dirba rankdarbius iš metalo, įskaitant kryžius ir koplytėles, sumaniai įpindamas gintaro gabalėlius, stiklus ar ką kita“, – sako A. Saulaitis SJ.