„Pri­mirš­ti teks­tai“. Ar sun­ku tylė­ti?

Šiauliai

(Freepik nuotr.)

Monika ŠlekonytėŠaltinis: Etaplius.lt

161758

„Del­fi TV“ lai­do­je „Del­fi die­na“ bu­vo klau­sia­ma, ko žmonės šian­dien la­biau­siai norėtų. Pa­si­ro­do, la­biau­siai norėtų ga­li­mybės vaikš­čio­ti lau­ke be kaukės. Ant­ro­jo­je norų vie­to­je at­si­dūrė ke­lionės, tre­čio­jo­je – teatrų, mu­ziejų, kon­certų sa­lių lan­ky­mas. Punk­tas apie gi­mi­nių ir draugų lan­kymą tarp pirmųjų ne­pa­te­ko. Lie­tu­viai jau artė­ja prie va­ka­rie­čių, į ku­rių na­mus ki­tiems pa­tek­ti nėra leng­va. Ka­ran­ti­nas tam dar la­biau pa­si­tar­naus. Tai pa­nei­gia senąjį lie­tu­višką sve­tin­gumą, bet ką da­ry­si.

Kas laikosi Dailo Karnegio, nemirtingos knygos „Kaip įsigyti draugų ir įgyti žmonių palankumą“ autoriaus, suformuluotų 30 pagrindinių principų, kuriuos dera pasitelkti, bendraujant su žmonėmis, žino, kad vienas jų kalba apie meną tylėti. O kai susimąstai – rimties laikas juk kažkuo prasmingas. Rimtis verčia kiekvieną pasitempti.

Visgi niekad nepagalvojome, kad gyvenime taip sunku yra tylėti. Šios dienos kaip niekad tai įrodo – norisi bent su kažkuo kalbėtis ir tiek. Sako, kalbant palengvėja. Pokalbiai telefonu nėra tas pats, kas pokalbiai gyvai, tai yra akis į akį.

Kam šiandien sunkiausia?

Ar jums maloniau klausytis, ar kalbėti? Tokios statistikos, atrodo, nėra, bet, pavyzdžiui, iš savo pastebėjimų sakyčiau, kad daug daugiau žmonių yra mėgstančiųjų kalbėti. Blogiausia, aišku, kai kalbėti nemoka ir tylėti negali.

Kiek valandų žmogus prakalba per dieną, savaitę, mėnesį, metus, visą savo gyvenimą?

„Jei mokėtume tylėti, blogų žinių nebūtų, nes vos tik pradedame kalbėti, tai vis apie ką nors bloga“, – tarstelėjo bičiulis. Bet gyventi tyliai – tai gyventi nepastebimam. O gyventi nepastebimam yra labai sunku, nes mylėdamas ar mirdamas žmogus trokšta būti paimtas už rankos. Būti dėmesio centre – įkyri, gyventi nepastebimam – irgi. Kita vertus, patenkintas ir viskuo džiaugiasi tik kvailys.

„Jeigu pamatysite paukštelį, skrendantį uodega į priekį, vadinasi, laimėsite loterijoje“, – sakau pažįstamai, kuri kiekvieną savaitę eina pirkti loterijos bilietų. Norisi bent gatvėje su vienu namų ūkiu šnektelti, kažką gero pasakyti. Ar pastebėjote, jog tapome šiek tiek jautresni? Tai nėra blogai.

Susimąsčiau, jog šiandien sunkiausia mūsų elitui, įsitaisiusiam „Stiliaus“, „Žmonių“ ir panašių žurnalų viršeliuose. Juk jų gyvenimas tai prezentacijos, ten jų laimės pasaulis, ten jie gali sublizgėti pokalbiais apie gerą skonį, aukštąją madą, modernųjį meną, vyno rūšis... Įsivaizduoju, kaip sunku, kai atimta galimybė pasipuikuoti: štai kur aš esu, štai kokiame krėsle sėdžiu. Sunku maisto gurmanams, turintiems savo restoranus, savo patiekalus.

Kai liaudies paklausinėji, kas yra elitas, išgirsti atsakymą, kad tai kažkas paslaptingo ir didingo, kad iš to didingumo net pakrypę. Vis mėgstu priminti istoriją apie žmogelį, kuris nutarė pažiūrėti TV elito ir snobo kiną. Žiūrėjo, žiūrėjo ir nusprendė: „Sunkus tas elito ir snobų gyvenimas.“ Tiesa, snobai nelinkę tituluotis elitu, nes, anot jų, pas mus elitas iš bufetų. Be to, mūsų elitas labai traukia pranašus, būrėjus, ekstrasensus ir panašaus plauko šarlatanus. Toks tokį, taip sakant. Antra vertus, ne vienas snobas pasakys, jog karantinas ir atskirtis jiems nėra nepakeliami, nes draugijoje reikia laikytis veltėdžių sukurtų elgesio taisyklių ir vis galvoti, „kurią šakutę imti“.

1.jpg

Kiekvienas ieškome savo mažojo pasaulio

Ar daug knygų per šį karantiną jau perskaitėte? Šiandien norėčiau pasiūlyti italų rašytojo Giovannino Guareschi knygą „Don Kamilis. Mažasis pasaulis“. Linksma istorija apie miestelyje gyvenantį komunistą viršaitį ir kunigą, kuris kalbasi su Kristumi, ir įdomu, kad Kristus jam atsako. Istorija tiek įtikėtina, kad skaitydamas, atrodo, pats girdi Kristaus balsą.

G. Guareschi knygos leidžiamos veik visame pasaulyje ir akimirksniu išparduodamos. Rašytojas mirė 1968 m., tesulaukęs 60 m., tačiau suspėjo daug ką pamatyti ir nujausti, smarkiai aplenkdamas savąjį laiką. Sugebėjo nuspėti tai, kas tuomet negalėjo būti priimtina, bet po 20–30 metų tapo aktualu ir akivaizdu. Dabar jau visiems žinomi komunizmo nusikaltimai, badas, represijos Sovietų Sąjungoje, nežmoniški tremtinių ir karo belaisvių persekiojimai, graudžiai juokinga sovietinė planinė ekonomika. Literatūros kritikai sako, jog „Don Kamilyje“ galima aptikti ir šių dienų Lietuvai aktualių problemų – kodėl žmonės taip dažnai neranda bendros kalbos ir kas lemia, kad kartais labiausiai nesutaikomi priešai tampa draugais? O man labiausiai įsiminė citata iš šios knygos: „Kristus nieko nepasakė. Bet buvo lengva pastebėti, kad ir Jis buvo patenkintas.“ Ir pagrindinė mintis – kiekvienas ieškome savo mažojo pasaulio.

Bičiulis sako mano tekstuose pasigendąs savaitės anekdoto. Anksčiau, esą, tokių buvę. Tad šiam tekstui parinkau štai tokį. Sakyčiau, įžvalgų ir linksmą.

– Čia Vainšteino, Abramovičiaus, Becherio, Kaco ir Petrausko advokatų kontora.

– Norėčiau paprašyti, kad mane byloje gintų advokatas Petrauskas.

– Kodėl?

– Jeigu jis pateko į tokią kompaniją, tai jau byloja apie jo gabumus.

2.jpg

Besitęsiantis sapnas

Sapnavau, jog ruošiuosi kažkur išvykti, lankstau drabužius, deduosi lagaminan kitus daiktus, užsisakau taksi nuvažiuoti ar į autobusų, ar į geležinkelio stotį, žiūriu pro langą, kada privažiuos automobilis, jis atvažiuoja ir sapnas nutrūksta. Taip ir nežinau, kur norėjau vykti ir kokiu tikslu. Ir netikėta, taip niekad nėra buvę – kitą naktį sapnas pasikartoja. Tiksliau, jo tęsinys. Vykstu, pasirodo, į geležinkelio stotį, perkuosi bilietą, bet nežinia, sapnas neišduoda, kur, išeinu į peroną, matau bėgių kelio lankste nuo Kuršėnų pusės pasirodantį traukinį, jis artėja, toks didingas, bet dar anų, mano jaunystės, laikų, garvežys juodas dideliais dideliais raudonais ratais. Mano vagonas pralekia pro mane, niekad geležinkelio stotyse neapskaičiuodavau, kur jis sustos, todėl bėgu link jo, gerokai pravažiavusio, išsigandęs, jog galiu nebespėti. Ir vėl prabudau, taip ir nesužinojęs – spėjau į savo vagoną ar ne ir kur turėjau važiuoti. Laukiau trečios nakties, bet sapnas nebepasikartojo. Nebepasikartojo jis ir kitomis naktimis, tiesa, praėjo dar tik savaitė, tad vilties kažkiek likę.

Daug kas šiandien atrodo tarsi sapnas. Kas galėjo patikėti, kad JAV, tame demokratijos lopšyje, gali įvykti Kapitolijaus užėmimas? Ne vienam amerikiečiui tai tarsi sapnas. O pats didžiausias sapnas, be abejo, pandemija. Lauki, kada iš to košmariško sapno pabusi.

Kažkas siūlo kasdien ieškoti naujos vietos savo bute ar name. Name, aišku, paprasčiau, bute tokių naujų vietų ir neatrastų kampelių nėra daug. Neturiu didelio pasirinkimo ir aš – nuo knygų lentynos iki krėslo prieš televizorių.

Keliaujantis iš vienos TV laidos į kitą popso dainininkas skundžiasi nebeturįs, iš ko pragyventi. Kitas jo kolega, prisirišęs ant nugaros didžiulį krepšį, pagal užsakymus vežioja iš restorano maistą. Peliukai juokauja, jog daug įstatymų galima ir teisiškai apeiti, pavyzdžiui, vilniečiams, norintiems nuvykti į Kauną, reikia skristi į Londoną ar kurį kitą miestą, o iš ten į Kauną. Skiepų skeptikams norisi pasakyti: pažvelkite, kaip skuba skiepytis žydai. O jie niekad neklysta. Gi pati geriausia žinia, manau, pritarsite, jog koronavirusą galima bus nustatyti iš seilių.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt