Neįprasta dailės paroda – linksma stotelė kelyje tarp Lietuvai brangių datų, Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios

1
Šiauliai
Darius Ančerevičius. Parodos ,,Rokas ir teptukas II" atidarymas.
TESA Etaplius žurnalistas
Šaltinis:  Etaplius.LT

Nepamirštamas laikas, kai laisvės troškimo įkvėpta „Roko maršų“ banga ritosi per Lietuvą. Kelias į Kovo 11-ąją, į Laisvės šventę buvo paženklintas jaunystės veržlumu ir nusivylimais, padarė milžinišką įtaką asmenybių brandai ir kūrybai. „1988-aisiais vežėme Trispalvę per visą šalį, nors tuo metu ji buvo visiškai uždrausta. Buvome tie, kurie troško laisvės. Tai yra mūsų pamatas, mūsų esmė“, – teigia Saulius Urbonavičius-Samas. Ruošiantis švęsti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą „Laiptų galerijoje“ vasario 29 d. surengta dviejų energija trykštančių muzikantų – Ginto Banio ir Sauliaus Urbonavičiaus-Samo tapybos paroda „Rokas su teptukais II“. Pasirodo, jie ne tik groja, kuria dainas, bet ir tapo originalius paveikslus. Abu menininkai roką ne tik girdi, bet ir… mato. Galvose susikaupusios filosofinės prasmių paieškos sugula spalvingais potėpiais drobėje.

Tapybą, kaip ir muziką, įkvepia sielos maištingumas

Saulius Urbonavičius-SAMAS 1982–1988 metais studijavo tuometinio Šiaulių pedagoginio instituto Dailės fakultete, VU 2022 m. suteikė jam dailės magistro laipsnį. SAMAS žinomas kaip populiariausių TV projektų prodiuseris, o dar svarbiau – Šiaulių roko scenos širdis, grupės „BIX“ įkūrėjas ir lyderis. „BIX“ populiarumo sprogimas buvo ne tik garsas – tai buvo ir vaizdas. Samas suteikė grupės įvaizdžiui gyvybę, sukūrė visų albumų viršelių dizainą. Jis sukūrė ir grupės logotipą, scenografiją, režisavo visus vaizdo klipus. Dėl SAMO meninės išraiškos, tapybiškumo ir originalių siužetų BIX vaizdo klipai pelnė pripažinimą ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautiniuose konkursuose. Juos transliavo pasaulio muzikos kanalai, tokie kaip MTV, VIVA, M6 ir kiti. 1996 m. vaizdo klipas „Pressure“ buvo apdovanotas „Palmės šakele“ už geriausią originalų scenarijų pasauliniame konkurse, vykusiame Kanuose, Prancūzijoje. Kūrybinėje TV šou erdvėje kiekvienas SAMO projektas – tai ne vien pasirodymas, o emocijų, spalvų ir judesio pilna patirtis.

Parodoje „Rokas su teptukais II“ eksponuojami darbai atveria SAMO meninio kelio pradžią (1985–1991) Tai jaunatvišku maksimalizmu dvelkiantys tapybos ir dizaino kūriniai, eskizai, atsiradę iš maištingos dvasios ir autentiškumo paieškų. Siurrealistiški, fantasmagoriški siužetai, atlikti solidžia tapybos maniera, atspindi praeities laikmetį ir menininko kūrybinį pasaulį – spalvingą, drąsų ir nepaklusnų.

Grojantis dailininkas ar tapantis muzikantas?

Gintas Banys – gerai Lietuvoje žinomos roko grupės PELENAI (įkurta1986) bosistas, idėjinis vadas, dainų autorius. Tapyba buvo ir yra neatsiejama jo gyvenimo dalis. „Tapyboje kaip ir dainose didelį dėmesį skiriu prasmei, minties perdavimui, emocijai“, – sako G. Banys. – Kūryba yra meditacija. Kai negroju – tapau, kai netapau – groju. Kartais tapydamas tekstą parašau.“ Menininkas tapyboje naudoja mišrią techniką, mėgsta eksperimentuoti: „Niekada nežinau, kuo baigsis darbo procesas, ir tuo esu patenkintas, nes kūryba tai kažkas, kas stumia mane į priekį, kas verčia gyventi.“

Parodoje „Rokas su teptukais II“. eksponuojami Ginto darbai (2019–2023) labiausiai žavi realaus ir išgalvoto sinteze, realistinės tapybos ir fantazijos sąjunga, kuri dažnai primena sapno pasaulį – apčiuopiamiausią pasąmonės išraišką. Čia ir slypi jų paveikumas. Dailininkui svarbiausia atskleisti žmogaus santykį su aplinka, su šių dienų realijomis ir paradoksais, svarbu perteikti, kaip jis jaučiasi, pagauti nuotaiką. Autoriaus nuomone, būtent akys dažniausiai būna pagrindinis akcentas kūrinyje. Jos padeda atskleisti paveikslo idėją. Ginto darbai jau rado namus Lietuvoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, JAV. „Laiptų galerijoje“ 2016 metais eksponuota G. Banio tapybos paroda „Pustonių anatomija.“

Užburiantis garsų teatras

Gausiai susirinkusius parodos lankytojus pasitiko malonus siurprizas – Gintauto Gascevičiaus-Ginc muzikinis performansas. Įspūdis – ne iš žodžių pasaulio. Muzikinių instrumentų skambesys, balsas, garso efektai išsilieja vaizdiniais, virsta pojūčiais. Atrodo, muzikantas kaip šamanas valdo visą misteriją, o protarpiais pats ištirpsta, išnyksta muzikoje. Toji skverbiasi į kiekvieną kūno ląstelę, apgaubia iš visų pusių, nuneša į anapusybę ir išmeta aukštyn nuskaidrintą sielą. Susilieja visa, kas girdima, kas matoma, nebesuvoki, realybė ar sapnas... Vakaro metu muzikos spalvų jūroje skandino, fortepijono improvizacijomis džiugino Arijus Ivaškevičius.

Spalvoti prisiminimai

Parodą pristatė Ričardas Jakutis ir Kornelijus Užuotas. Subtiliu humoru apdovanotas Ričardas pastebėjo, kad ši muzikantų paroda neeilinė, nes atidaroma tokią dieną – vasario 29 tik kartą per ketverius metus. O kad muzikantų tapyba pristatoma „Laiptuose“ – nieko naujo: čia eksponuoti kino režisieriaus A. Puipos, kompozitoriaus A. Jasenkos paveikslai, į „Monmartro“ plenerą ruošiasi dainininkė J. Šležaitė-Paukštė. Muzikai mąsto vaizdais, santykis tarp tikrovės ir fantazijos susieja menus. Tiesa, lietuviams, net menininkams, sunkoka su spalvomis, o dar labiau su humoru. Bet šios parodos autoriai nei spalvų, nei humoro nestokoja. Kai kuriuose vaizduose gali aptikti panašios ironijos kaip R. Sližio, Š. Saukos, M. Skudučio. Perfrazuodamas dailininko L. Katino mintį (eilių neberašau, nes dailininkų mažiau negu poetų), R. Jakutis patarė autoriams neatsisakyti nei muzikos, nei tapybos.

Kornelijus Užuotas abiejų autorių muzikos klausėsi, kai dar buvo studentas. Sauliaus Urbonavičiaus tapyba sukėlė malonius prisiminimus. Šiauliuose buvęs toks namas, vardu Kinija. Jame gyveno Dailės fakulteto studentai, kurie bendrabutyje „nepritapdavo“. Šeimininkas, keistuolis geležinkelietis, per sovietines šventes iškeldavęs apverstą Vietnamo vėliavą. Niekas prie jo nekibo: raudoname fone aukso žvaigždė – viskas gerai. „Taip atsitiko, kad aš irgi gyvenau ten. Buvo linksma. Bohema ir visa kita. Po vieno vakarėlio rausėmės palėpėje, radom dvi drobes. Antroje pusėje užrašyta „SAMAS“. Toks įsimintinas 1991 m. radinys, – pasakojo Kornelijus. – Dabar pamačiau – porėmiai nauji, o stilistika tokia pat.“

K. Užuoto teigimu, Sauliaus Urbonavičiaus 1986–1987 tapyba atspindi to laikmečio Šiaulių dailės fakulteto lygį, to meto jaunimo nuotaikas, norą išsiveržti iš realybės, atitrūkti nuo standartų. Maištinga dvasia prasiveržia fantasmagoriškais siužetais, ironija, netikėtais spalvų deriniais. Siurrealistinis piešinys puikus. Koloritas meistriškai suvaldytas. Dabartinis studentas taip nemoka. Su Ginto Banio tapyba Kornelijus sakė susipažinęs tik parodos išvakarėse. Nustebino meistriškas kokteilis iš pop arto, siurrealizmo, fovizmo. Akį patraukia stilizuotas dekoratyvumas, ryškios spalvos, asimetrinė kompozicija. Dailininkas gražiai apskaičiuoja santykį tarp spalvų. Stebėtinai taiklus spalvos taško dydis, personažų akys švyti („Šiuolaikinė Madona“ ir kt.). Egzotiško tipažo moterys, ryškūs psichologiniai portretai, nutrūkę ryšiai su realybe, simbolių ir metaforų dėlionė sukuria intrigą.

Žodis – ne žvirblis...

Saulius Urbonavičius prisipažino, kad malonu sugrįžti į Šiaulius, kur subrendo kaip asmenybė, kur prasidėjo menininko kelias. Ketvirtame kurse jau buvo surengęs pirmas parodas Šiaulių bibliotekoje ir Panevėžio parodų rūmuose. Vieni barė, kiti pranašavo didelio dailininko ateitį. Bet užvaldė muzika, atsivėrė vartai į užsienį. ,,Bixai" buvo toks sprogimas, tokia banga... Tačiau Samas negalvoja, kad visam laikui atsitraukė nuo tapybos. „Paroda „Rokas su teptukais“ padeda prisiminti, kuo tada kvėpavome, iš kokių minčių išsirutuliojo muzika. Tuose darbuose užfiksuotas laikas, mintys, jausmai. Džiugu, kad jie kažkaip išliko. Dabar pasaulis nežmoniškai atviras, jame tiek judėjimo, triukšmo, kaitos... O tapyba yra menas ir amatas – uždaras, reikalauja tylos, išeiti į savo pasaulį, užsidaryti. Vis nėra laiko. Bet jau pagalvojau, pasistačiau baltą drobę. Pasižadu viešai ir bus puiku – „atvarom“ po 4 metų vasario 29!” – išsprūdo Samui. Gintas linktelėjo, o salė šį pažadą užfiksavo plojimais. Teks atvažiuoti.