Antrą šansą gyventi gavęs muzikantas gitarą vis dažniau iškeičia į meškerę

Joniškio A. Raudonikio meno mokyklos pedagogui ir muzikantui Ž. Žalakiui 2015 —tieji buvo sudėtingi, nes likimas atsiuntė rimtų sveikatos išbandymų. Prieš šeštą metų jo gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Pastaruoju metu joniškiečiai vis rečiau scenoje pastebi ilgaplaukį, rimtu žvilgsniu į publiką žvelgiantį vyrą, kurio pirštai mikliai bėgioja gitaros stygomis. Ne, jis niekur nedingo iš mūsų miesto. Tiesiog vis dažniau vietoj gitaros į rankas paima meškerę.

Pusantro mėnesio komoje

Visiems gerai pažįstamas joniškietis vieną, atrodo, eilinę kaip ir visos kitos dieną, grįžo iš miesto į namus. Staiga pasijuto blogai dėl netikėto ir stipraus galvos skausmo, nors tuo metu jokių nusiskundimų dėl sveikatos neturėjo. Kaip pats pamena, tas skausmas buvo neįprastas, kitoks. Tai buvo didžiulis skausmas, kuris vis stiprėjo ir stiprėjo.

„Paskambinau scenos kolegai, gydytojui Gyčiui Skirmantui ir paprašiau pagalbos, nes supratau, kad man išties blogai. Jis nuvežė mane į priėmimą ir pasakė, kad reikalas rimtas. Medicinos darbuotojos sodino į neįgaliojo vežimėlį ir tai buvo paskutinis mano prisiminimas. Vėliau aš praradau sąmonę“, - apie lemtingą, iš dalies gyvenimą pakeitusią dieną pasakoja Žydris. Muzikantas, vežamas į Šiaulius, jau buvo be sąmonės. Po pusantro mėnesio įvyko stebuklas, kuriuo, kaip sako Ž. Žalakis, mažai jau kas ir tikėjo.

„Prabudau iš komos ir nustebau, kad palatoje, šalia lovos, stovi ir verkia mano buvusi žmona Ilona bei sūnus Kristupas. Paklausiau, kas jiems yra, kodėl verkia, ar kas nutiko. Ilona į mano klausimą atsakė klausimu. Sako, žinai, kiek miegojai. Mano atsakymas paprastas – parą, sakau. O gi pasirodo kiek ilgiau - pusantro mėnesio. Aš galvojau, kad prabudau po nakties miego...“, - prisiminimu dalijasi vyras.

Tuo metu atėjo gydytojai, pradėjo klausti vardo, pavardės, gyvenamosios vietos. Po komos prabudęs muzikantas iš pradžių nesuprato, kodėl gydytojas klausia tokių asmeniškų dalykų. Juk ir vardą, ir pavardę, ir gyvenamąją vietą jis puikiai pamena! Pasirodo, Žydris visiems medikams atrodė it stebuklas ir mediciniškai sunkiai paaiškinamas pavyzdys, nes tokios stadijos koma, į kurią buvo paniręs gitaristas, yra be galo sunki ir retas pacientas iš jos prabunda.

„Kai man medikai paaiškino mano ligos rimtumą ir kad aš jau turėjau būti iškeliavęs Anapilin, atsižvelgiant į komos stadiją, aš atsiprašiau jų, kad likau gyvas ir nemiriau”, - sako antrą šansą gyventi iš likimo gavęs vyras. Anot jo, šeimos nariams vis buvo bandoma įrodyti, kad esant tokioje komos stadijoje retas kuris grįžta į normalų gyvenimą ir kartas nuo karto per visą pusantro mėnesio laikotarpį buvo siūloma pasirašyti dokumentus dėl donorystės. Ž. Žalakis dėkoja šeimos nariams ir likimui, kad jie nepriėmė tokio sprendimo, kuris būtų buvęs bilietu Analipin. „Žiūrėk, jau gal ir šiandien žinotum, koks žmogus vaikšto su Žalakio inkstu ar kepenim”, - kalbėdamas apie ligą, geros nuotaikos nepraranda jis.

Įveikęs ligą, perdėliojo vertybių skalę

Sunkią ligą įveikęs ir antrą šansą gyventi gavęs joniškietis suprato, kad iki ligos gyveno ne taip, kaip norėjo. „Supratau, kad gyvenau ne taip, kaip norėjau, daug ką dariau prieš savo valią, nes tiesiog taip reikėjo. Žinoma, kai kurių situacijų gyvenime pakeisti negali, reikia prie jų prisitaikyti ir jas priimti. Tačiau, kai pagalvoju, kai kurių įvykių, į kuriuos įsitraukiau ar buvau įtrauktas, galėjau išvengti. Kyla klausimas, o kodėl leidausi būti įtraukiamu ir dariau viską prieš savo valią? Turbūt tam, kad būtų gerai kitiems. Po ligos nusprendžiau, kad turiu pirmiausia gyventi taip, kad būtų gerai man. Iš dalies teko perdėlioti vertybes”, - sako jis.

Pašnekovas prisipažįsta, kad prabudęs po komos, jis ėmė judinti rankų pirštus. Norėjo įsitikinti, ar grįžęs namo į rankas galės paimti gitarą, be kurios sunkiai įsivaizduoja savo gyvenimą. Laimei pirštų judesiai buvo tokie pat, kaip ir anksčiau. Vadinasi, likimas davė antrą šansą gyventi.

„Pirmą naktį po komos sapnavau labai keistą sapną, kurį ir dabar dažnai sapnuoju. Jis vis nedingsta iš pasąmonės. Svarbiausia, žinau kas vyks sapne, kuo jis baigsis. Negalėčiau pasakyti, ar sapne regimi vaizdiniai sukelia teigiamas ar neigiamas emocijas. Žinau tik vieną, kad tas sapnas kažką reiškia ir tą reikšmę aš privalau suprasti, tačiau iki šiol atsakymo taip ir nesuradau. Matyt tam dar neatėjo laikas”, - atvirauja Ž. Žalakis.  

Svajojo būti odontologu

Ne visada gitara buvo pagrindine Žydriaus gyvenimo palydove. Vaikystės svajonėse jos kaip ir visai nebuvo. Tuo metu jis svajojo ne apie muzikanto ar pedagogo profesiją.

„Norėjau būti odontologu, bet ne dėl to, kad mane labai domino žmogaus dantų struktūra, o dėl to, kad blogiems mokytojams galėčiau išgręžioti sveikus dantis. Juk visi išgyvenome tą etapą, kai turėjome gerus ir blogus mokytojus“, - nuoširdžiai kvatoja vyras, prisiminęs netipines savo vaikystės svajones, kurios akivaizdžiai turėjo keršto prieskonį. Bėgant metams svajonės kito. Ž. Žalakis puikiai pamena, kad paauglystės metais kieme beveik visi bendraamžiai mokėjo groti tuos tris akordus ir tų gitarą brazdinančių vaikinų populiarumas tarp merginų buvo didžiulis. ,,Kuris jau čia nenorėjo būti populiarus tarp merginų? Taigi visi (juokiasi). Aš, sekdamas kiemo širdžių ėdikų pavyzdžiu, ėmiau ir savarankiškai išmokau groti gitara“, - sako Žydris.

Besimokydamas Joniškio II-ojoje vidurinėje mokykloje (aut. past. dabar Joniškio „Saulės“ pagrindinė mokykla), rimtai pasinėrė į muzikos pasaulį. Pirmoji mokinių estradinės grupės, kurioje muzikinę karjerą pradėjo Ž. Žalakis, vadovė buvo mokytoja Marija Savickienė. Grupės veikloje be Žydriaus dalyvavo Aldona Tamošiūnienė, Anapilin iškeliavę Vaidotas Jasaitis, Gintaras Ramonas ir Dobilas Bačionis. Iš jo būsimasis mokytojas Ž. Žalakis nusipirko pirmąją savo gitarą. Baigęs aštuonias klases tuometinėje Joniškio II-ojoje vidurinėje mokykloje, Žydris mokslus tęsė Joniškio III-ojoje vidurinėje mokykloje (aut. past. dabar Joniškio Mato Slančiausko progimnazija). Pradėjo groti mokyklos estradinėje grupėje, kuriai vadovavo mokytojas Pranas Petraitis. Grupės nariai Gediminas Čepulis, Raimondas Gužauskas, Edikas Vipartas, Žydris Žalakis ir šviesios atminties Vaidotas Jasaitis organizavo ne vieną koncertą. Vaikinų grupės pasirodymus iki šiol mena bendraamžiai ir turbūt ne veltui, nes dėl muzikos jie aukodavo ir pamokas.

„Pamenu kartą sutarėm visi neiti į pamokas, bet į repeticiją nuėjome. Grojam, grojam ir į salę įeina direktoriaus pavaduotoja. Muzika išdavė mus“, - šypsosi joniškietis.

Pagal išsilavinimą – chorvedys, širdyje – gitaristas

Jau dešimtoje klasėje vaikinas suprato, kad savo ateitį norėtų susieti su muzika. Tuo metu jį žavėjo I. Berinas („Hiperbolė“), D. Gilmoras („Pink Floyd“), B. H. Mėjus („Queen“) ir kiti. Tėvai nebuvo priešiškai nusiteikę dėl sūnaus meilės muzikai, nes norėdamas groti, jis sugebėdavo per 20 minučių paruošti namų darbus. Baigęs vidurinę mokyklą, Žydris įstojo į Šiaulių aukštesniąją muzikos mokyklą ir baigęs ją įgijo chorvedžio, solfedžio mokytojo kvalifikaciją. Žinoma, norėjo rinktis kitą specializaciją – gitaros studijas, tačiau tuo metu tokio pasirinkimo nebuvo. Gitara liko pomėgiu. Būdamas studentu, jis kūrė muziką chorams, fortepijonui, su kuriuo, beje, kurį laiką ir grojo. Buvo gavęs pasiūlymą stoti į kompoziciją, tačiau tokia galimybė vaikino nesudomino.

Už dainą – 5 rubliai

Žydris teigia, kad dabar iš muzikos pragyventi neįmanoma, nebent būsi be galo talentingas ir sugebėsi prasimušti į didžiąją sceną. Anksčiau muzikantams buvo aukso amžius. „Joniškyje prekiauti atvykdavo kaukaziečiai – armėnai, gruzinai. Kadangi restoranas „Žilvinas“ tuo metu buvo ant bangos ir muzikiniai vakarai jame vykdavo net tris paras (penktadieniais, šeštadieniais, sekmadieniais) per savaitę, tai nenuostabu, jog restorane laiką leisdavo ne tik miestelėnai, bet ir svečiai. Nerašyta taisyklė, bet tuo metu viena užsakomoji daina kainavo 5 rublius. Scenoje groju su grupe Velykų rytas“ (vadovas E. Romanovas, bosinė gitara – R. Briedis, mušamieji – V. Vaičiūnas, gitara – Ž. Žalakis) ir prie mūsų prieina kaukazietiško gymio vyrukas. Paprašo dainos - to laikotarpio hitų hito Baltosios rožės“ ( Belie rozi“) ir už ją sumoka 5 rublius. Pasibaigus dainai, jis vėl lipa į sceną, moka pinigus ir vėl prašo kartoti dainą. Ir taip visą vakarą restorane skambėjo viena vienintelė daina. Publikai patiko, visi buvo laimingi“, - istoriją iš restorano gyvenimo prisiminė Žydris. Anot jo, tuo metu į restoraną, kaip dabar – su džinsais patekti nebuvo galima. Vyrai turėdavo vilkėti kostiumus. Restoranas būdavo pilnas žmonių, visi norėjo linksmintis ir dėl aprangos kodo nė trupučio nepergyveno. Joniškiečiui teko koncertuoti ne tik Lietuvoje. Jo muzikiniame žemėlapyje – Gdanskas, Sopotas, Gdynia, metus grojo laive su R. Briedžiu, V. Paulausku, A. Baužiu.

Scenoje pasirodo rečiau

Visiems gerai žinomos Joniškio kultūros centro gyvo garso grupės „Septem band“ įkūrėjas yra Ž. Žalakis.

„Pakviečiau burtis į grupę M. Jukną, V. Vaičiūną, V. Paulauską. Žinoma, prie tų entuziastų buvau ir aš. Grupei vadovavo ir iki šiol vadovauja M. Jukna. Iki mano ligos beveik buvome parengę solinę programą“, - apie gyvo garso grupės sukūrimo istoriją pasakoja Žydris. Po ligos jis toliau dalyvavo grupės veikloje, nors tuo metu dviprasmiškų minčių buvo daug. Ž. Žalakis ilgai svarstė, ar tęsti muzikanto karjerą, ar nereikėtų atsisveikinti su aktyvia muzikine veikla, tačiau noras groti nugalėjo. Tuo metu pasikeitė grupės sudėtis, atėjo naujų narių. Prieš metus vyras subūrė gyvai grojančią roko grupę „M.E.S“ (vokalas – G. Skirmantas, mušamieji – V. Vaičiūnas, bosinė gitara – R. Briedis, elektrinė gitara – M. Vitkauskas, elektrinė gitara – Ž. Žalakis), tapo jos vadovu ir šiuo metu apsiribojo dalyvavimu vienos, savo suburtos grupės veikloje.

„Visą gyvenimą esu su muzika. Noriu save realizuoti ir tai daryti man padeda repeticijos, koncertai. Publika jaučia, kada jai groji nuoširdžiai, o kada ne. Publikai atnešu tai, ką jaučiu pats. Iš muzikos šiais laikais pragyventi neįmanoma. Tad ji man yra savirealizacijos forma, bendravimas su klausytojais ir nėra jokio skirtumo – groti 1000 ar groti 10 žmonių. Ne skaičiuose esmė. Svarbu tai, kad žmogus atėjo pasiklausyti to, ką norėjo išgirsti ir jei aš jam tą vakarą sugebėjau padovanoti tai, ko jis tikėjosi ateidamas, būsiu labai laimingas“, - sako joniškietis. Paklausiau Žydriaus, kokiomis savybėmis turėtų pasižymėti geras muzikantas. Anot jo, muzika niekada nesugadins gero muzikanto ir jis niekada nepasakys, kad yra geresnis už kitus. Be to, geras muzikantas turi mylėti tą muziką, kurią groja. Žiūrovui nereikės jokių šou elementų, jei būdamas scenoje publikai atversi savo sielą.

Sūnums gitara nesvetima  

Ž. Žalakio atžalos – dukra ir du sūnūs. Mantas Žalakis (25 m.) šiuo metu gyvena ne Lietuvoje, tačiau kaip ir jo tėtis, į rankas paima gitarą bei groja roką. Pastaruoju metu pradėjo domėtis bliuzu. „Mantas savarankiškai išmoko groti gitara gavęs namų areštą. Pasirodo, tokia bausmė buvo į naudą“, - juokiasi muzikantas. Devyniolikmetis Kristupas baigė Joniškio A. Raudonikio meno mokyklą, mokėsi groti gitara pas savo tėtį. Šiuo metu vaikinas groja akustine ir elektrine gitaromis. Pasak Ž. Žalakio, sūnus jau pranoko jį. Kristupas groja ir kuria muziką. Ne kartą yra pasirodęs scenoje, tačiau eiti tuo pačiu muzikiniu keliu, kuriuo visą gyvenimą eina jo tėtis, vaikinas neplanuoja.

Ateities planuose – labdaros koncertas

Į tolimą ateities perspektyvą pašnekovas žvelgti nenori. Užtenka ir akimi matomų ateities horizontų, kad vėl likimas nepateiktų staigmenų. Jei epidemiologinė situacija išliks stabili, jau šį rudenį Žydris planuoja roko grupės „M.E.S“ labdaros koncertą Joniškyje. Lėšos, surinktos koncerto metu, bus skiriamos sunkiai besiverčiančioms rajono šeimoms. Gavęs labai brangią likimo dovaną – antrą šansą gyventi, Ž. Žalakis pastaruoju metu skiria daugiau laiko sau – žvejoja, žiūri filmus, klausosi jam patinkančios muzikos ir moko jaunimą brazdinti gitara. „Gyvenimas yra vienas ir kiekvieną dieną reikia užpildyti širdžiai maloniomis veiklomis bei žmonėmis“, - pokalbį linkėjimu baigia ne vienam puikiai pažįstamas joniškietis.