Ma­žo­ji pi­lig­ri­mys­tė – ap­link Šiau­lius

Šiauliai

Juo­za­pa­vos baž­ny­čia – anks­ty­vas mū­ri­nės ro­man­tiz­mo ar­chi­tek­tū­ros pa­vyz­dys. (V. Bal­čy­čio nuo­tr.)

Monika ŠlekonytėŠaltinis: Etaplius.lt

217238

Šv. apaš­ta­lų Si­mo­no ir Ju­do Ta­do baž­ny­čia yra pen­kių Lie­tu­vos baž­ny­čių ti­tu­las. Šį ti­tu­lą tu­ri Bars­ty­čių, Dus­me­nų, Juo­za­pa­vos, Lio­lių  ir Mar­cin­ko­nių baž­ny­čios. Kas bu­vo šie šven­tie­ji?
 

Šven­tie­ji Si­mo­nas ir Ju­das Ta­das –  už­ta­rė­jai be­vil­tiš­kiau­sio­se si­tua­ci­jo­se
 

Oksana Laurutytė

Simonas apaštalavo Egipte, Judas Tadas – Mesopotamijoje

Judo Tado nereikėtų painioti su išdaviku Judu Iskarijotu, kuris už 30 sidabrinių pardavė savo Mokytoją ir bičiulį. Judas yra kitas apaštalas, dar vadinamas Tadu, t. y. kilnusis, taurusis.

Legenda mini Simoną ir Judą Tadą kaip jaunojo Jokūbo brolius. Pasak legendos, apaštalas Simonas kartu su Judu Tadu apaštalavo Sirijoje ir Mesopotamijoje, vėliau Persijoje, kur abu Babilono karaliui išpranašavo pergalę ir taiką. Kai viešpatavo karalius Kserksas, jie jį pakrikštijo, o tada ir visą karalystę, ir tūkstančius iš aplinkinių gyvenviečių. Pasikartojus raginimams sutriuškinti priešininkų valdžią, Simonas nuolat kartojo: „Ne žudyti, o teikti gyvenimą esame mes atėję.“

Po gausių stebuklų, ženklų, kuriais jie paliko bejėgiais burtininkus ir išstūmė stabus, krašto burtininkai, raganiai sukurstė šventikų sukilimą, kurio metu norėta abu apaštalus nudurti. Pagal legendą, abu apaštalai buvo rasti nukankinti: Judas su kuoka, Simonas su pjūklu. Po šių įvykių stipri ir netikėta audra užmušė šventikus ir raganius. Karalius paliepė surasti abiejų apaštalų kūnus, palaidoti ir toje vietoje pastatyti didelę bažnyčią.

Apaštalas – tai pasiuntinys, tad apaštalus ir atpažįstame iš jiems skirtos pasiuntinystės. Dabartinėje Bažnyčioje apaštalų įpėdiniai yra vyskupai, kaip tikinčiųjų dvasios vadovai, Dievo žodžio saugotojai.

Visais laikais įvairios bažnytinės bendruomenės stengdavosi pabrėžti savo kilmę iš kurio nors apaštalo, nes sąsaja su apaštalu būdavo tarsi ženklas, kad jos priklauso Kristaus įsteigtai bendruomenei, be to, tai liudija ir apie sąjungą su apaštalų sostu Roma. Tradiciškai sakoma, kad apaštalai pasidalijo visą tada žinomą pasaulį ir skelbė Evangeliją kiekvienas „savo šalyje“.

Galima rasti nuorodų, kad Simonas apaštalavo Egipte, Judas Tadas – Mesopotamijoje, nors žinome, kad jie daug keliavo ir lankydavo vienas kitą. Apaštalai Simonas ir Judas Tadas minimi spalio 28 d., nes manoma, kad būtent tą dieną jie „kankinių mirtimi paliudijo Kristų ir jo tiesą“.

Simonas Kananietis

Apaštalas Simonas vadinamas Kananiečiu arba Uoliuoju (Zelotu). Vieni šaltiniai teigia, kad prieš savo atsivertimą jis priklausęs uoliųjų (zelotų) sektai, siekusiai atsikratyti romėnų jungo, tačiau, sekant labiau paplitusia nuomone, jis taip vadinamas dėl savo aistringo domėjimosi žydų įstatymu, kuriuo pasižymėjo, prieš tapdamas Kristaus mokiniu.

Simonas buvo Jeruzalės vyskupas po Jokūbo Jaunesniojo. Aukso legendoje ir Romos brevijoriuje minima, kad Simonas nukeliavo į Mesopotamiją pas Judą Tadą ir kartu su juo išvyko skelbti Evangelijos į Persiją, kur, pagal vieną legendą, jie ir buvo nužudyti. Pagal kitą legendą, apaštalas Simonas buvo pjūklu perpjautas per pusę.

Apie apaštalą Simoną žinome labai nedaug, dažniausiai jis minimas kartu su kitais mokiniais aplink Jėzų per Paskutinę vakarienę ir kituose epizoduose, kur visi apaštalai susirinkę kartu. Šv. Simonas globoja visus, kurie pjausto medį, marmurą. Pagrindinis šio šventojo atributas – pjūklas, arba lenktas kardas, kuriuo, kaip manoma, jį nužudę pagonių šventikai.

Judas Tadas

Per Paskutinę vakarienę Judas Tadas paklausė Jėzaus, kodėl jis ketina apsireikšti tik apaštalams, o ne pasauliui, o Jėzus jam atsakė: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime“ (Jn 14, 22–23).

Hebrajiškai Tadas reiškia „didžiaširdis“. Aukso legenda pasakoja, kad Tomas pasiuntęs Judą Tadą pas Edesos karalių Abgarą, sergantį raupsais. Karalius anksčiau buvo rašęs Jėzui, pripažindamas jo dieviškumą ir siūlydamas prieglobstį nuo priešų. Jėzus Abgarui atsakęs, kad šis palaimintas, nes įtikėjo „nė nematęs“, bet atvykti negalįs, kol neatliko savo misijos. Tačiau atsiųs mokinį, kuris jį išgydysiąs.

Iš šio laiško Abgaras supratęs, kad negalės Jėzaus pamatyti, pasiuntė dailininką, kuris turėjo nupiešti Jėzaus atvaizdą. Kadangi dailininkas Jėzaus nupiešti nesugebėjo, Jėzus jam padėjo: prispaudė sau prie veido drobę ir joje liko jo atvaizdas. Šią drobę vėliau Judas Tadas ir nugabeno Abgarui. Atvykęs pas Abgarą, jis pasisakė esąs paties Jėzaus siųstas mokinys. Išvydęs svečio veidą, spindintį nežemiška šviesa, karalius suprato, kad jis tikrai Jėzaus pasiųstas išgydyti jo nuo raupsų. Judas paėmė Jėzaus kadaise siųstą laišką, perbraukė juo Abgarui per veidą ir šis pagijo.

Judas Tadas yra patekusiųjų į beviltišką padėtį globėjas. Judo Tado prašoma padėti nuo skaistyklos liepsnų ir sprendžiant beviltiškas bylas, tad jis globoja ir karo tarnybos šauktinius, nes šie negali jos išvengti. Pagrindiniai šio šventojo atributai – drobė su Jėzaus atvaizdu, vadinama acheiropoietos (ne žmogaus rankų darbo), ir lazda, kuria jis buvo užmuštas. Taip pat dailėje naudojami atributai kirvis, alebarda, kampainis ir kryžius su ilgu kotu, reiškiantis, kad jis mirė dėl Kristaus.

Judas Tadas yra vieno iš Apaštalų laiškų autorius, kurį pradeda prisistatydamas kaip „Jėzaus Kristaus tarnas ir Jokūbo brolis“. Tai vienas trumpiausių laiškų –jį sudaro vienas skyrius, jo tikslas aiškiai ir griežtai nusakytas – apaštalas kviečia kovoti už tikėjimą. Laiškas buvo parašytas kaip atsakas į sparčiai plintančius dogmatinius ir moralinius nukrypimus ir klaidas. Tikintieji, „Dieve Tėve numylėti ir Jėzui Kristui išsaugoti išrinktieji“, perspėjami apie klaidingus mokslus bei pavojų.

Įspūdinga šio laiško kalba – nedorovingi, bedvasiai prisiplakėliai nupiešiami be galo vaizdžiai: „Jie maišosi jūsų meilės pokyliuose nesidrovėdami savo purvo ir tunka. Jie lyg bevandeniai debesys, vaikomi vėjų, tarytum bevaisiai medžiai rudenį, du kartus mirę ir išrauti. Jie lyg šėlstančios jūros bangos, kurios spjaudo savo begėdystę, lyg žvaigždės klajoklės, kurioms per amžius skirta juodžiausia tamsybė“ (Jud 12–14).

Tikintiesiems paliekama viltis, kad nors ir atsidurtume pačioje beviltiškiausioje situacijoje, visad turime užtarėjų aukštybėse...

Juo­za­pa­vos Šv. apaš­ta­lų Si­mo­no ir Ju­do Ta­do baž­ny­čia

Dr. Dalia Vasiliūnienė

Juo­za­pa­vos baž­ny­čios iš­skir­ti­nu­mas – jos ry­šys su Že­mai­ti­jo­je įta­kin­ga Na­gurs­kių gi­mi­ne. At­si­ra­du­si jų val­do­se kaip pri­va­ti kop­ly­čia, vi­są XIX a. ji bu­vo kuk­liai, bet ge­rai pri­žiū­ri­ma. XX a. baž­ny­tė­lė bu­vo at­skir­ta nuo Na­gurs­kių dva­ro ir ta­po pa­ra­pi­ne, bet gi­mi­nės pa­lai­do­ji­mai gre­ta jos esan­čio­se ka­pi­nė­se liu­di­ja, kad ir XX a. I pu­sė­je Na­gurs­kiai šiai baž­ny­čiai, kaip se­no­sios tė­vo­ni­jos pa­li­ki­mui, tu­rė­jo pa­grįs­tų sen­ti­men­tų.

 

Kurį laiką tik koplyčios statusą turėjusi, privačiose Nagurskių valdose stovėjusi Juozapavos bažnytėlė kai kuriuose Žemaičių vyskupijos dokumentuose, pagal pagrindines Nagurskių valdas, buvo vadinama Dirvėnų koplyčia (vėliau tose valdose išskirtas Juozapavos palivarkas). Manoma, kad pirmąją medinę koplyčią Dirvėnų dvaro teritorijoje, dabartinėje Juozapavoje, Nagurskiai pastatė dar XVIII a. pabaigoje.

Dabartinės akmenų mūro bažnyčios statybų pradžia taip pat nėra tiksliai nustatyta. Vienų istorikų nuomone, statybą 1825 m. pradėjo Mažųjų Dirvėnų savininkas Šiaulių pavieto bajorų maršalka Juozapas Nagurskis, kitų – kad šio darbo 1826 m.
ėmėsi Šiaulių pavieto žemės teismo raštininkas Jonas Nagurskis. Galbūt abi nuomonės teisingos – pastato mūrijimo darbai vyko dviem etapais. Šiaip ar taip 1828 m. dvarininkas Jonas Nagurskis koplyčią užbaigė ir skyrė nuolatinį dvaro išlaikymą ją aptarnaujančiam kunigui. Visą XIX a. Juozapavos koplyčia priklausė dvarui, bet neoficialiai laikyta Raudėnų parapijos filija.

1842 m. dokumente tuometė Juozapavos koplyčia trumpai apibūdinta, todėl žinoma, kad pastatas iki mūsų dienų nedaug tepakito. Rašoma, kad jis sumūrytas iš akmenų ir skalda prismaigstyto skiedinio, yra „pailgos formos“ su viename šone pristatyta mūrine zakristija. Stogas tada buvo dengtas čerpėmis, virš frontono kyšojo vienas medinis bokštelis su varpu, virš presbiterijos – tik geležinis kryžius. Į koplyčią buvo galima patekti pro dvivėres pagrindines duris ir pereinamą zakristiją. Sienos viduje buvo išbaltintos ir „deramai“ išpieštos, imituojant architektūrinį dekorą, lubos apkaltos lentomis, grindys išgrįstos raudonomis plytomis.

Vargonų chorą, kaip ir dabar, rėmė du mediniai stulpai, viršuje stovėjo lig šiol išsaugoti vargonai. Koplyčioje tuomet buvo trys altoriai – visi 1828–1830 m. „optiškai“ nutapyti ant drobe aptemptų sutvirtintos konstrukcijos lentų. Didysis buvo skirtas Švč. Mergelei Marijai, jo viršus papuoštas mediniu Dievo apvaizdos atvaizdu, kairėje pusėje stovėjo šv. Juozapo altorius su šv. Judo Tado paveikslu antrame tarpsnyje, dešinėje pusėje – šv. Jono Krikštytojo altorius su šv. Barboros paveikslu viršuje.

Iki mūsų dienų išliko tik du pastarieji šoniniai ant lentų ir drobės išpiešti altoriai (juose dabar kabo naujesni paveikslai). Manoma, kad vadinamuosius iliuzinius altorius tada nutapė Žemaitijoje dirbę profesionalūs meistrai, neblogai išmanę perspektyvą, naudojęsi architektūros piešinių pavyzdžiais. Šie du altoriai turi didelę meninę vertę, kadangi tai reta, nykstanti dailės paveldo rūšis.

Pati Juozapavos bažnyčia sumūryta iš įvairaus dydžio riedulių, rištų skaldos prismaigstytu kalkių ir smėlio skiediniu, jos kampai, durų ir langų apvadai apkraštuoti raudonomis plytomis (atkreiptinas dėmesys, kad mūro pobūdis iki langų skiriasi nuo esančio aukščiau, o tai patvirtina prielaidą, kad darbai vyko dviem etapais). Pagal statymo laiką ir stiliaus bruožus Juozapavos bažnyčia laikytina ankstyvu romantizmo architektūros pavyzdžiu. Romantizmo epochoje Lietuvoje buvo susidomėta gynybinėje architektūroje ir kaimiškuose statiniuose nuo seno naudota akmens mūro technika, todėl toks mūras paplito dvarų ansambliuose ir bažnyčių architektūroje, dažnai naudotas dvarų ir kapinių koplyčių statyboje. Juozapavos bažnyčios statymo laiku, 1825–1829 m., akmens mūro ir raudonų plytų apvadų derinys buvo novatoriškas, atspindintis klasicizmą keitusio romantizmo skonį.

Nagurskių dvaro teritorijoje stovėjusi Šv. Simono ir Judo Tado titulo bažnytėlė buvo puikiai prižiūrima – XIX a. pab. istorikas Vincentas Juzumas rašė, kad ji „labai tvarkinga, išsiskiria švarumu ir šviežumu“. Atkūrus Lietuvos nepriklausomą valstybę, 1924 m. Juozapavos palivarko žemė buvo perimta valstybės žinion ir paskirstyta valstiečiams naujakuriams, šiek tiek paliekant jos bažnyčiai ir kapinių reikmėms. Iki pat Antrojo pasaulinio karo Juozapava vadinta Raudėnų filija, taigi, jos statusas nesikeitė, bet žemės suteikimo dokumentuose ji pavadinta parapija.

Pasikeitus Juozapavos bažnyčios priklausomybei, jos tvarkymu ėmė rūpintis iš dvaro perimtose žemėse apgyvendinti naujakuriai, kuriems patiems buvo „reikalinga pašalpa“. Visgi vietos gyventojų „pastangomis ir nepagailėtais skatikais“ Juozapavos bažnyčia 1935 m. suremontuota: uždengtas prakiuręs stogas, virš jo iškelti du didesni bokšteliai, pastatytas naujas medinis didysis Švč. Jėzaus Širdies altorius, įgyta bažnytinių reikmenų.

Nagurskių giminės Dirvėnų šakoje buvo pradėjusi formuotis tradicija narius laidoti prie Juozapavos bažnyčios. Tam pradžią davė 1855 m. bažnyčios rūsyje palaidotas jos statytojas ir fundatorius Jonas Nagurskis (1793–1855; tą liudija kukli epitafija bažnyčioje). Bažnyčios šventoriuje stovi juodo akmens kryžius, žymintis J. Nagurskio sūnaus – 1902 m. mirusio Liucijaus Nagurskio – kapavietę, kurioje jis palaidotas, kaip manoma, su žmona Sofija.

Netoli nuo šio antkapio yra dar vienas juodo granito paminklas, kuriame ilsisi priešpaskutinis Dirvėnų dvaro paveldėtojas (Liucijaus sūnus?) Jonas Nagurskis (1860–1910) ir šešiasdešimt devynerių metų sulaukęs, 1929 m. miręs Viktoras Nagurskis. Masyviu mūro fasadu dėmesį atkreipia kalvelėje įrengtas Nagurskių giminės rūsys – čia palaidotas dar vienas L. Nagurskio sūnus, Paežerių dvarą išpuoselėjęs, Zigmantas Nagurskis (1864–1938) – vienas paskutinių Dirvėnų dvaro valdose gyvenusių Nagurskių giminės atstovų.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt