Mažoji piligrimystė – aplink Šiaulius

Joniškis

Nau­jo­sios Ža­ga­rės baž­ny­čia. (V. Bal­čy­čio nuo­tr. LKTI ar­chy­vas)

EtapliusŠaltinis: Etaplius.LT

275728

Apaš­ta­lai Pet­ras ir Pau­lius itin daž­nai vaiz­duo­ja­mi ir mi­ni­mi kar­tu. Vie­nas jų – Evan­ge­li­jos skel­bė­jas žy­dams, ki­tas – pa­go­nims. Vie­no iš jų ke­lias pra­si­dė­jo kaip pa­pras­to žve­jo, ki­to – kaip iš­si­la­vi­nu­sio fa­ri­zie­jus. Vis­gi, ne­pai­sant vi­sų sa­vo skir­tu­mų, jie mi­ni­mi kaip uo­liau­si Jė­zaus mo­ki­niai ir dvi ko­lo­nos, lai­kan­čios Baž­ny­čią.

Šv. Petras ir Paulius – apaštalai, ant pečių laikantys Bažnyčią

Elena Monkutė

Žmonių žvejai

Šv. Petras, vienas iš 12 apaštalų, – viena svarbiausių figūrų krikščionybės istorijoje. Jis buvo ne tik artimiausias Jėzaus mokinys, bet ir vienas iš ankstyvųjų krikščionių bendruomenės lyderių.

Šv. Petras gimė Betsaidoje, Galilėjos regione, ir tuo metu jis vadinosi Simonu. Jis, kaip ir jo brolis Andriejus, buvo žvejys. Brolių gyvenimas pasikeitė, kai sutiko Jėzų, kuris pasikvietė juos tapti „žmonių žvejais“ ir skelbti Evangeliją: „Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais“ (Mk 1, 17). Jėzus suteikė Simonui naują vardą – Petras, tai reiškia „uola“.

Uola – vienas iš pagrindinių epitetų, kuriuos girdime, kalbant apie šv. Petrą. Tai ne tik reiškia šio apaštalo tvirtumą ir stiprų tikėjimą – Jėzus, taip apibūdindamas šv. Petrą, jam davė ir užduotį: „Ir aš tau sakau: tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje“ (Mt 16, 18–19).

Šv. Petro gyvenimas buvo kupinas iššūkių. Jis buvo vienas iš Jėzaus paties pasirinktų mokinių ir dažnai matomas kartu su juo per stebuklus ir mokymus. Tačiau šv. Petro tikėjimo stiprumas buvo išbandytas ne kartą. Viena iš žinomiausių istorijų – kai, dar gaidžiui nepragydus, jis tris kartus išsigynė ryšių su Jėzumi, teigdamas, kad jo nepažįsta. Po Kristaus prisikėlimo Petro tikėjimas sustiprėjo ir jis tapo vienu iš pagrindinių Bažnyčios lyderių.

Baž­ny­čios pres­bi­te­ri­ja. (V. Bal­čy­čio nuo­tr. LKTI ar­chy­vas)

Nevertas mirti kaip Jėzus

Po Jėzaus prisikėlimo jis, kaip ir kiti mokiniai, tęsė Evangelijos skelbimą ir dievobaimingą gyvenimą, apaštalavo Jeruzalėje, Palestinoje, Antiochijoje, atvertė daug žmonių į krikščionybę. Petras teigė, kad išganyti gali būti ne tik žydai, bet ir kiti pakrikštytieji. Petras padaro ir pirmąjį stebuklą – kartu su Jonu išgydo luošį: „Sidabro nei aukso aš neturiu, bet ką turiu, tą duosiu. Jėzaus Kristaus Nazariečio vardu kelkis ir vaikščiok!“ (Apd 3, 6).

Erodo Agripos I įsakymu buvo įkalintas, tada Šv. Dvasios stebuklingai išvaduotas iš kalėjimo, atvyko į Romą ir tapo pirmuoju jos vyskupu. 64 m. mieste kilo gaisras, dėl kurio buvo apkaltinti krikščionys. Jie imti persekioti, o iš Romos bėgančiam Petrui pasirodė Jėzus. Petras jo paklausė: „Viešpatie, kur eini?“ Šis atsakė, kad eina į Romą, jog būtų nukryžiuotas dar kartą. Ten, kur, kaip teigiama, Petras sutiko Jėzų, stovi nedidelė bažnyčia, o joje saugomas akmuo su dviejų pėdų įspaudais – manoma, kad juos paliko Jėzus.

Visgi Petras buvo nukankintas per Nerono persekiojimus Romoje, nukryžiuotas Vatikano kalne. Jis manė esąs nevertas būti nukryžiuotas ir mirti kaip Jėzus Kristus, todėl jį nukryžiavo žemyn galva. Ant jo kapo vėliau pastatyta bažnyčia, o dabar ten stovi Šv. Petro bazilika.

Nuo persekiotojo iki skelbėjo

Šv. Paulius gimė Tarse, miestelyje dabartinėje Turkijoje, kilmingoje judėjų šeimoje. Iki krikšto jo vardas buvo Saulius. Iš pradžių jis buvo užsiėmęs fariziejų religinėmis praktikomis ir aktyviai persekiojo krikščionis. Visa tai pasikeitė staiga, kai, vykdamas į Damaską, patyrė nušvitimą: išvydęs ryškią šviesą, išgirdo balsą iš dangaus: „Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?“ Jis klausė: „Kas tu esi, Viešpatie?“ Šis atsakė: „Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji. Kelkis ir eik į miestą; tenai tau bus pasakyta, ką turi daryti“ (Apd 9, 4–6).

Visi aplink stovėjo be žado: balsą girdėjo, bet nieko nematė. Saulius atsikėlė, bet, atmerkęs akis, nieko nebematė. Jis tris dienas buvo neregys, nieko nevalgė ir negėrė. Damaske gyveno mokinys Ananijas, kuriam apsireiškė Viešpats ir įsakė susirasti Saulių. Jis taip ir padarė. Uždėjęs rankas ant Sauliaus, tarė: „Broli Sauliau! Viešpats Jėzus, kuris tau apsireiškė kelyje, atsiuntė mane, kad tu vėl regėtum ir taptum pilnas Šventosios Dvasios“ (Apd 9, 17). Atgavęs regėjimą, Saulius priėmė krikštą ir tapo Pauliumi. Tai buvo perversmas jo gyvenime: iš persekiotojo šv. Paulius tapo pasaulinio masto krikščionybės skelbėju.

Paulius pasižymėjo didžiule drąsa ir ryžtu skelbti Evangeliją. Jis keliavo per didelę Romos imperijos dalį, taip pasiekdamas įvairias tautas ir kultūras. Pauliaus misijos neapsiribojo tik žydais – jis apėmė ir pagonis, juos atversdamas į krikščionybę ir taip jiems atverdamas naujus horizontus. Tai buvo ne tik geografinės, bet ir dvasinės kelionės: Paulius siekė skelbti Kristaus išganymo žinią ir užmegzti naujas krikščionių bendruomenes.

Var­pas, nu­lie­tas 1611 m.

Bažnyčios kolonos

Kaip jam taip pavyko? Būdamas išsimokslinęs, mokėdamas ir graikų, ir hebrajų kalbas, galėjo pasiekti daugiau žmonių. Netgi manoma, kad be Pauliaus indėlio krikščionybė būtų likusi tik judaizmo ribose. Apaštalas Paulius stengėsi priartėti prie kiekvieno klausytojo: „Būdamas nuo nieko nepriklausomas, aš pasidariau visų vergas, kad tik daugiau jų laimėčiau. Silpniesiems pasidariau, kad laimėčiau silpnuosius. Visiems tapau viskuo, kad vienaip ar kitaip bent kai kuriuos išgelbėčiau“ (1 Kor 9, 19–22).

Po trečiosios misijų kelionės jis buvo suimtas ir kalinamas Jeruzalėje, po to Cezarėjoje. Vėliau kurį laiką Pauliaus likimas nežinomas, manoma, kad jis gyveno Romoje, laukdamas teismo, arba buvo paleistas, liudytojams neatvykus. Vėliau jis vėl buvo suimtas ir atgabentas į Romą. Pagal tradiciją, jam greičiausiai buvo nukirsta galva, nes Romos pilietis galėjo mirti tik taip. Legenda teigia, kad nukirsta Pauliaus galva tris kartus atšoko nuo žemės ir toje vietoje ištryško trys šaltiniai, davę vietai Trijų Šaltinių vardą.

Manoma, kad ir šv. Petras, ir šv. Paulius Nerono įsakymu buvo nužudyti tą pačią dieną – birželio 29-ąją. Tikėtina, kad jie prieš mirtį matėsi. Dabar tą dieną ir yra minimi abu apaštalai, jie taip pat ir vaizduojami dažnai kartu: Petras – senas, su barzda, dangaus vartų raktais ir Evangelija, o Paulius – smulkus, laikantis knygą ir kalaviją. O Šv. Pauliaus už Mūrų bazilikoje Romoje jie vaizduojami stovintys abipus Kristaus altoriaus, Triumfo arkos papėdėje, tarsi dvi kolonos, laikančios Bažnyčią.

Apie Naujosios Žagarės Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią ir jos sakralinio meno paveldą

Dr. Skirmantė Smilingytė-Žeimienė

Šiauriausias Lietuvoje Žagarės miestas – atkampus, bet reikšmingas ne tik Šiaulių kraštui, bet ir Lietuvai savo turtinga istorija bei dabarties gyvybingumu. Žagarė yra išskirtinė ir savo dviejų parapijų raida: nuo XV a. minimos bajoriškosios, arba Senosios, Žagarės su savita Barboros Žagarietės pamaldumo tradicija ir karališkosios, arba Naujosios, Žagarės. Abiejų parapijų pasididžiavimas yra iškilios jų bažnyčios, abi to paties – Šv. apaštalų Petro ir Povilo – titulo.

Naujosios Žagarės bažnyčia iškilo XVI a. II pusėje, pirmą kartą ji paminėta 1592–1597 m. sudarytame „Žemaičių vyskupijos aprašyme“, o 1611 m. gruodžio 6 d. šią „seną, bet dar neblogą“ medinę bažnyčią Žemaičių vyskupas Mikalojus Pacas konsekravo Šv. Mikalojaus ir šv. Mykolo titulu, 1623 m. valdovas Zigmantas Vaza paskyrė jai fundaciją. Dokumentuose užfiksuota: 1643 m. šventovė jau visai begriūvanti, tačiau jos šventoriuje jau buvo sukrauti keli tūkstančiai plytų naujosios statybai. Manytina, mūrinė N. Žagarės bažnyčia buvo pastatyta iki vadinamojo „Tvano“ ir švedų okupacijos 1655 m. (tarp 1643 ir 1655 m.), bet pirmą kartą ji paminėta tik 1676 m. vizitacijos akte. Ir titulas šventovės jau kitas – Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus, toks galbūt pasirinktas, norint tęsti po Reformacijos sunykusios Senosios Žagarės parapijos pamaldumo tradicijas.

Pa­veiks­las „Kris­tus, įteikia rak­tus šv. Pet­rui“.

Svarbus Žagarės miesto urbanistinės struktūros akcentas – monumentali, lakoniškos architektūros vienabokštė mūrinė N. Žagarės bažnyčia yra išlaikiusi esminius autentiškus XVII a. vid. architektūros elementus. Ji su šventoriaus statiniais – tvora, koplyčia ir koplytėlėmis – sudaro vientisą kompleksą ir atspindi glaudžią sąveiką su Kuršo ir Žiemgalos statybos tradicijomis. Pagrindiniais savo bruožais – priekin išsišovusiu masyviu bokštu mažais langais, stačiakampiu planu, haline vidaus erdve ir saikingomis architektūrinėmis bei puošybos detalėmis – šventovė artima gretimo Latvijos regiono sakralinei architektūrai, patyrusiai XV–XVI a. vokiečių statybos įtaką, su vyraujančiomis gotikos ir renesanso architektūros formomis. Nuo pastatymo iki dabar mūrinės N. Žagarės šventovės struktūra išliko mažai nepakitusi. Nedidelių sąrangos pokyčių atsirado po 1805 m. gaisro: buvo panaikinta pietinė zakristija, o prie šiaurinio bažnyčios šono primūryta nauja erdvi zakristija su plytų skliautais.

1805 m. gegužės 24 d. Mišių metu kilęs gaisras nusiaubė kone visą miestelį. Tada N. Žagarės bažnyčia prarado septynis altorius ir kitą barokinę vidaus įrangą. Tačiau spėta išgelbėti puikius, lig šiol išlikusius XVIII a. altorinius paveikslus su meniškais metalo aptaisais ir karūnomis bei gausų liturginių reikmenų rinkinį. Naujo, bemaž iki šių dienų išlikusio, bažnyčios interjero kūrimas užtruko visą šimtmetį. Klebonas Adomas Butkevičius inicijavo vargonų atsiradimą 1811 m., trijų iliuzinių presbiterijos altorių ir dviejų šoninių altorių nutapymą ant drobės bei presbiterijos dekoravimą (1817–1818 m., dailininkas – Keršulis?). Po dešimtmečio – 1827–1828 m. vietoj iliuzinių presbiterijoje buvo pastatyti nauji mediniai architektūrinės kompozicijos altoriai: didysis ir tarp apsidės langų du šoniniai – Šv. Antano ir Šv. Lauryno. Jų statybai N. Žagarės gyventojas Jonas Skapinavičius su sūnumi kunigu Jonu paaukojo 1 000 sidabro rublių. Altorius projektavo nežinomas Mintaujos (Jelgavos) architektas, dirbdino mintaujiškis meistras Rachalsas. 1894 m. buvo pastatyti šoniniai Nukryžiuotojo ir Šv. Šeimos altoriai. Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse įgyti meno kūriniai užbaigė ilgą interjero formavimą: 1910 m. presbiterijos languose įstatyti meniški, secesinės stilistikos dailininko Jano Kanto Gumowskio sukurti ir Francišeko Bialkowskio Varšuvoje pagaminti vitražai „Švč. Jėzaus Širdis“ ir „Švč. Mergelė Marija Maloningoji“; o 1911 m. nupirktas didžiojo altoriaus paveikslas su aptaisais „Aušros Vartų Švč. Mergelė Marija“, sukurtas Vilniaus tapytojo Stanislovo Gobiatos ir auksakalio [S.] Charevičiaus.

Di­džio­jo al­to­riaus skulp­tū­ra „Šv. Pau­lius“.

Penki mediniai bažnyčios altoriai ir sakykla sudaro meniškai vertingą vėlyvojo klasicizmo ir istorizmo stilių kompleksą. Trys presbiterijos altoriai – retas Lietuvoje vėlyvojo klasicizmo stiliaus ansamblis, prie kurio buvo derinti du neobaroko bruožų XIX a. pab. navos altoriai, sakykla. Keturios šventovės klausyklos taip pat liudija klasicizmo tradicijų N. Žagarės bažnyčioje tęstinumą. Neįmantrūs ir funkcionalūs zakristijos baldai – spinta – komoda, praustuvo įrenginys, sieninė spinta – saugotini kaip XIX a. I ketv. buities reliktas.

Bažnyčioje gausu puikių vaizduojamosios ir taikomosios dailės kūrinių. Iš gaisro išgelbėti altorių paveikslai – „Kristus, įteikiantis raktus šv. Petrui“, „Šv. Šeima“, „Šv. Laurynas“ ir „Šv. Judas Tadas“ – kompleksiniai Lietuvos baroko dailės XVIII a. vid. kūriniai. Nežinomo Lietuvos tapytojo sukurti gero meninio lygio paveikslai yra papuošti vertingais ornamentuotais metalo aptaisais, padarytais Žemaičių vyskupijoje dirbusio auksakalio. Kūriniai atspindi baroko epochos tradiciją šventųjų paveikslus dabinti jų sakralumą išreiškiančiais metaliniais aptaisais. Paveikslai įamžina XVII a.–XVIII a. vid. suformuotas parapijos pamaldumo tradicijas. Štai paveikslas „Šv. Šeima“ liudija vieną ryškiausių, XVII a. siekiančią ir porą šimtmečių trukusią N. Žagarės parapijos pamaldumo tradiciją, susijusią su Šv. Šeimos brolijos veikla. Šiuo (arba Jėzaus, Marijos ir Juozapo, arba tiesiog š̌v. Juozapo) vardu buvo vadinama Krikščioniškojo mokslo brolija. 1639 m. rugpjūtį iš popiežiaus atlaidus gavusi N. Žagarės bažnyčios brolija buvo viena pirmųjų Žemaitijoje. Brolijos tikslai – mokyti žmones tikėjimo tiesų ir raginti eiti sakramentų, puoselėti maldingumą brolijos globėjams – Vaikeliui Jėzui, Švč. Mergelei Marijai ir šv. Juozapui. Bažnyčioje esantis paveikslas atspindi krikščioniškos šeimos idilę ir šv. Juozapo – Dievo Motinos globėjo ir Jėzaus auklėtojo – reikšmingumą (Vaikelis pirštu rodo į šventąjį). Keli išlikę XVIII a. kielikai taip pat priklausė šiai brolijai. Žagariškių pagarbą š̌v. Antanui Paduviečiui rodo du seni tapyti jo atvaizdai, saugomi altoriuje ir zakristijoje. Įsidėmėtinų tapybos kūrinių šventovėje yra ir daugiau. Rygos dailininko T. Tichejevo XIX a. vid. nutapyti Kryžiaus kelio paveikslai, priskirtini prie meniškiausių Lietuvoje akademistinės stilistikos kūrinių, pasižymi sudėtingomis kompozicijomis.

Bažnyčioje tebėra išraiškingos plastikos Nukryžiuotojo skulptūrų, atskleidžiančių įvairių laikotarpių Žemaitijos drožėjų meistrystę ir ištikimybę barokinei tradicijai. Išgelbėta iš 1805 m. gaisro altorinė Nukryžiuotojo ir Prisikėlusio Kristaus skulptūros reprezentuoja baroko ir klasicizmo stilių samplaiką ir sietinos su garsaus Žemaičių vyskupystės skulptoriaus – Tomo Podhaiskio SJ, dirbusio XVIII a. II p.– XIX pr., – vardu.

Liturginiai bažnyčios indai, tarp kurių yra vertingų auksakalystės objektų, išsiskiria gausumu ir memorialiniais, donaciniais įrašais. Seniausios mišių taurės pėdoje dailiai išgraviruota įgijimo data: „A 1654 D“ („1654 Viešpaties metais“). Vilniaus auksakalystės mokyklos tradicija atpažįstama įspūdingoje, gausiai išpuoštoje N. Žagarės bažnyčios monstrancijoje, kurią, kaip liudija įrašas pėdoje, 1755 m. padovanojo parapijos klebonas Pranciškus Daugėla.

Būtina paminėti dar bent du N. Žagarės bažnyčios varpus, 1915 m. išvežtus į Rusiją, bet po Pirmojo pasaulinio karo sugrąžintus. Didysis bažnyčios varpas – vienas didžiausių Varnių liejyklos dirbinių, 1809 m. nulietas Žagarės bažnyčiai. Ypatingas istorijos paminklas – bokšte kabantis
1611 m. nulietas varpas, vienas seniausių Lietuvoje, renesanso stiliaus, pasižymintis originaliu dekoru, su aukotojo – N. Žagarės klebono Alberto Černiausko – herbu ir įrašu. Tai vienintelis objektas, parūpintas dar senajai – medinei – N. Žagarės šventovei...

Netikėtu būdu Žagarę pagerbė sovietiniai valdininkai: 1961–1989 m. čia kaip tremtinys gyveno nuo pareigų nušalintas Panevėžio vyskupijos ir Vilniaus arkivyskupijos apaštalinis administratorius Julijonas Steponavičius (1911–1991). Tad N. Žagarės parapija buvo vienintelė Lietuvoje, taip ilgai turėjusi čia reziduojantį vyskupą, savo asmeniniu pavyzdžiu stiprinusį vietos tikinčiuosius. Minint 100-ąsias arkivyskupo J. Steponavičiaus gimimo metines, N. Žagarės bažnyčios šventoriuje pašventintas jo apaštalavimui atminti skirtas akmeninis koplytstulpis su Rūpintojėlio skulptūra.

Tekstas parengtas remiantis leidiniu „Lietuvos sakralinė dailė“, t. II: „Šiaulių vyskupija“, d. 1, kn. 3: „Skaistgirys-Žukančiai, Vilnius: LKTI, 2015. Vytauto Balčyčio nuotraukos iš Lietuvos kultūros tyrimų instituto Sakralinio meno paveldo skyriaus archyvo.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt