„Lietuvos albume“ 1921-aisiais – ir keturiolika moterų (II d.)

Šiauliai

Iš kairės į dešinę - Ona Elžbieta Pleirytė-Puidienė (1882–1936) ir Ona Mašiotienė (1883–1949).

Jurgita KastėnėŠaltinis: Etaplius.lt

41625

Savaitraštis „Etaplius“ tęsia straipsnių ciklą apie labiausiai Lietuvai nusipelniusias moteris, kurių biografijos pristatomos „Lietuvos albume“, leistame 1921 metais. Leidinyje duoklė atiduota net 14 lietuvių moterų. Šįsyk siūlome pažintį su šešiomis dailiosios lyties atstovėmis, kurių veikla taip pat padėjo pamatus valstybės gerovei. Biografijos cituojamos tuomete lietuvių kalba.

Foto galerija:

Nieko nežinojo apie Lietuvą

Onos Elžbietos Pleirytės-Puidienės istorija išties netikėta. Ji – lietuvybės puoselėtoja, kuri aktyviai įsitraukė į lietuvių tautinį judėjimą, nors Lietuvą pirmąkart išvydo, tik būdama 14 metų.

„Gimė Mintaujoje 1882 m. VIII. 18. Augo nepažindama Lietuvos, kurios iki 14 m. nebuvo mačiusi. Pradinį mokslą ėjo vokiečių mokykloje. Tik ketvirtoje Mintaujos Doroteos mokyklos klasėje būdama išgirdo apie Lietuvos tautinį judėjimą iš mokyklos kapeliono, kun. Juljono Lindės. Jo ir klebono kun. B. Siamo įtaka apsibudina joje pirmutinė tautinė nuovoka, kurios neturėjo iš nutautusios šeimynos, augdama svetimame krašte. Bet tą jaunutį, veik vaiko sieloje pažadintą, jausmą slopina kelių metų tarpas, praleistas Latgaliuose. Ir tik 1902 m. susiduria ji Ilukštoje su kun. Karosu, gauna iš jo lietuvių literatūros ir, pamatinai susipažinusi su lietuvių tautine idėja, stoja prie slapto lietuvių darbo, platindama knygas.

1903 m. gale apsigyvena Plungėj ir veda slaptą kunigaikštienės Oginskienės lėšomis laikomą lietuvaičių mokyklą. Tais laikais didžiausios įtakos turi į ją kun. J. Tumas. Bet 1904 metais išvažiuoja užsienin. Šveicarijoj lavinasi aukštojoje pedagogikos klasėje Ingenboliuje, šv. Kryžiaus seserų pensionate. 1905 m. Zūriche susipažįsta su Biliūnu, kurs pirmutinis paragino pradėti rašyti į „Viln. Žinias.“ 1905 m. vasarą praleidžia Mintaujoje, Rygoje ir Latgaliuose, o rudenį atvyksta Vilniun, Petro Vileišio pakviesta. Čia pradeda dirbti ne tik, kaipo publicistė (pasirašo inicialais PI.), bet ir kaipo beletriste pseudonimu Vaidilutė.

Kaip visa tų laikų Lietuvos jaunuomenė, taip ir ji darbuojasi įvairiose kultūrinio darbo srityse. Kaipo sekretorė dirba Mokytojų Sąjungoj, „Aušros“ draugijoje ir „Vilniaus Kanklėse“. 1906 m. važiuoja, kaipo delegatė, Peterburgan pirmąjin visų Rusų Švietimo Lygos suvažiaviman referuodama apie Lietuvos mokyklas.

1907 m. dalyvauja pirmajame Lietuvos moterų suvažiavime Kaune, kaipo prezidijumo sekretorė. Nuo 1908–1913 m. gyvena Šiauliuose dalyvaudama „Varpo“ draugijos teatre, net kurį laiką buvo ten sukūrusi skrajojamą trupą, lankydama provinciją.

Gyvendama Sibire darbavosi nuo 1915 m. iki 1917 m. kaipo Lietuvių Centro Komiteto įgaliotinė tremtinių reikalais, pasitraukdama tik bolševikams komitetą sau pasiėmus. Iš beletristinių raštų rinktinai tik dabar tespausdinami: Vaidilutės cyklius „Kada rauda siela“ ir kitų apysakų rinkiniai; iš dramų jau statytos Šiauliuose, Rygoje ir Peterburge: istorinė drama „Skirmunda“ ir perdirbta iš latvių kalbos „Liūdna dainelė“, bet pastaroji žuvo per karų rankraštyje. Sibire gyvendama ir ten čekų kalbos išmokusi, parašė platesnį veikalą apie čekų armijos žygius Rusijoje ir jų kovas dėl Čekijos laisvės. Veikalas pavadintas „Per aspera ad astra“ ir jį leidžia čekų „Informaciįų-švietimo skyrius“ Pragoję. Lietuviams dar populerizavo latvių literatūros istoriją. Pastaruoju laiku daug rašė „Skaitymų“ žurnalui“, – rašoma leidinyje.

Veikli moterų judėjimo narė

Ona Mašiotienė gimė 1883 m. Šlavėnuose, Anykščių valsčiuje. Lietuvoje ji aktyviai veikė moterų gerovės labui.

„Išėjusi Kauno gimnaziją aukso medaliu, baigė 1907 m. Maksvos Aukštuosiuose moterų kursuose fizikos-matematikos fakulto prigimties skyrių. 1905 m. Rusų Moterų Lygos suvažiavime dalyvauja, kaip Lietuvių Moterų Sąjungos delegatė. Savo apylinkėje drauge su Okuličiene ir Bortkevičiene žadina moteris valstietes ir kuria moterų sąjungą. Maksvoje siūlė jai palikti dirbti prie embriologijos profesoriaus, bet ji išrenka paprastą mokytojos darbą Lietuvoj, Vilniuje, kur, kaip gamtos ir fizikos mokytoja, išbūna lig ištrėmimo, jungdama šeimos ir visuomenės darbą.

Prasidėjus karui, vėl Maksvoje pirmininkauja Lietuvių Moterų Laisvės Sąjungoje, dalyvauja, kaip vicepirmininkė, Tautos Fondo įkūrime, atstovauja Lietuvių Seime Petrapily Lietuvių Moterų Laisvės Sąjungai. Toliau, pakviesta į Mogilevo gub., veda žemietijos mergaičių gimnaziją, o gavusi progos grįžt į Lietuvą, tuojau grįžta į Vilnių, kur Lietuvos Švietimo Ministerija pavedė jai organizuot ir vest liet. mergaičių gimnaziją. Paėmus Vilnių lenkams, O. Mašiotienė buvo išrinkta į Laikinąjį Vilniaus Lietuvių Komitetą“, – pristatoma jos biografija.

5.jpg

Nelengvas rašytojos likimas

Sofija Pšibiliauskienė (Lazdynų Pelėda) gimė 1867 m. Žemaičių bajorų šeimynoje savo tėvo dvare, Paragiuose, Šiaulių apskr.

„Jos tėvas Nikodemas Ivanauskas, buvo dailininkas – tapytojas ir literatas, rašė, žinoma, lenkų kalba. Sofija, teturint vos kelis mėnesius, tėvas, pasiėmęs drauge jos motiną ir ją, išvažiavo Miunchenan, kur įstojo į dailės akademiją. Ten gyveno ketveris metus, paskui kiek laiko Varšuvoje ir Kriokuvoj, pagaliau, sugrįžo Lietuvon ir gyveno kelis metus Šiauliuose, o vėliau grįžo į Paragius; tada ji turėjo apie dešimtį metų.

Iš meno tais laikais sunku buvo išgyventi, tad tėvas turėjo visada daug rūpesčio, o išteklių ne kiek, ir negalėjo rimtai pasirūpinti dukters mokslu, ir leisti jos mokyklon. 1891 m. ištekėjo už daug vyresnio, taip pat bajoro, Pšibiliauskio, Bet jos šeimyninis gyvenimas laimingas nebuvo. Vyras, prasiskolinęs tėviškę, išvažiavo galop Amerikon, kur ir mirė. Ji, palikusi pati su vaikais, ėmė verstis literatūra ir kit. darbais Vilniuje, Kaune ir k. Rašyti pradėjo jau 1896 m. į lietuvių užsienio laikraščius („Ūkininką“), pasirinkusi sau slapyvardę: Lazdynų Pelėda.

Atgavus mums spaudą rašinėjo daugiausia į „Viltį“, „Šaltinį“, „Draugiją“. Jos apysakos ir apysakėlės sudarytų keletą storiausių tomų ir yra dabar leidžiamos pilnu rinkiniu „švyturio“ b-vės. Didžiausios jos apysakos: „Klaida“, „Ir pražuvo, kaip sapnas“. Iš senesniųjų jos dalykų ypač populerūs buvo: „Sugriautas gyvenimas“, „Klajūnas“, „Našlaitė“ ir kt.“ – rašoma „Lietuvos albume“.

Lietuvė, dirbusi ir fronte

Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė buvo kilusi iš Joniškio, tėvas Leonas Kymantas– iš Pakapės par., motina Elžbieta Jarulaitytė– iš Raizgių, Šiaulių par.

„Sofija augo Žemaičiuose, daugiausia pas savo dėdę dekaną V. Jarulaitį, Kuliuose, Plungėje, ir Viekšniuose. Mokėsi Palangoje ir Petrapilyje šv. Kotrinos gimnazijoje. Baigė gimnaziją Rygoje. Paskui klausė aukštųjų Baraneckio kursų Kriokuvoje, kur ir susipažino su savo vyru Mikalojum Kastantu Čiurlioniu. Susituokė su juo 1909 m. Šateikiuose.

Vyrui netrukus mirus, išpradžios mokytojauja „Saulės“ kursuose Kaune, paskui Voroneže. Pargrįžusi iš Rusijos vėl apsigyvena Kaune, kur darbuojasi prie mūsų armijos literatūros skyriaus: važinėja po frontą laikydama kareiviams įdomias, suprantamas ir todėl labai jų mėgiamas paskaitas ir pasikalbėjimus, nuolatai bendradarbiauja laikrašty „Kariškių Žodis“ (dabar „Karys“), spausdindama ten įdomius „Kareivių laiškus“.

Pirma dalyvavo „Vilty“ ir kit. nepartiniuose laikraščiuose. Rašė grynos neeiliuotosios poezijos dalykėlių ir studijas apie mūsų literatūrą. Išleido skyrium tokių stūdijų knygą vardu „Lietuvoje“. Taip pat skyrium išleido: satyrinio krypsnio monologų knygelę, vaikams komėdijėlių knygelę, komediją „Pinigėliai“ ir porą kitų vienoj knygoj (1920 m.). Dabar ruošia chrestomatijų knygas kareiviams ir karo mokyklai“,– pristatoma 1921-ųjų leidinyje.

6.jpg

Lenkiškai kalbanti Lietuvos patriotė

Marija Pečkauskaitė (Šatrijos Ragana) gimė 1877 m. kovo mėn. 8 d. savo tėvų Labunavo dvare, Pavandenės parap., Telšių apskr.

Albume apie jos gyvenimą rašoma: „Mokėsi namie ir Petrapilio šv. Kotrinos institute. Tolimesnius mokslus ėjo Šveicaruose: Zuricho ir Friburgo universituose. Friburge du metu klausėsi garsaus prof. Foersterio lekcijų, kurį labai pamėgo ir patiekė lietuviams vieną geriausiųjų jo veikalų: „Jaunuomenės auklėjimas“ (2 tomu). Sugrįžus iš Šveicarijos Lietuvon, pasiėmė vesti „Žiburio“ mergaičių progimnaziją, kurį laiką gyveno Trakuose, bet pamačiusi, kad reikėsią evakuotis Rusijon, bevelijo pro vokiečių frontą prasimušti atgal į Lietuvą, į Židikus, Telšių apsk, kur buvo palikusi sena jos motina ir taip pat nesveika sesuo.

M. Pečkauskaitės tėvai:– Anupras ir Stanislava Siukštaitė Pečkauskai, nors bajorai ir nors jų namų kalba buvo lenkiška, kaip visų tais laikais Lietuvos bajorų, tačiau dvasioje buvo ne Lenkų, tik Lietuvos patriotai. Tokia išaugo ir M. P. Tik ji nesustojo pusiaukelyje, bet nužengė toliau: prie visiško susiliejimo su Lietuva, jos žmonėmis, jos kalba, jos idealais.

Rašyti ėmė nuo 1894–1895 m. pasirinkusi sau Šatrijos Raganos slapyvardę, pirmiau į „Varpą“ ir „Ūkininką“ paskui į „Tėvynės Sargą“, „Zinyčią“, o vėliau į „Viln. Žinias“, „Viltį“, „Vairą“, „Draugiją“, „Šaltinį“, „Tautą“. Jos žymesnieji kūriniai: „Viktutė“ išėjo 1903 m. (novelė), „Vincas Stonis“ (apysaka, 1906 m.), „Pančiai“ (dramos veikalas 1920 m.) ir kelios trumpesnės apysakėlės „Vilties“ išleistos. Be to, yra parašiusi didesnę apysaką „Sena pasaka“, Senkevičiaus apysakos jaunimui „Wpustyni i puszczy“ vertimą ir kt.“

„Viena geriausių mūsų dainininkių“

Vlada Palavinskaitė-Grigaitienė gimė Kaune 1890 m. lapkričio mėn. 20 d. „Lietuvos albume“ pristatoma kaip nusipelniusi lietuvių dainininkė:
„1910 m. pastojo į Vilniaus muzikos mokyklą ir ją baigė 1919 m. Tais pačiais metais rudenį pastojo į Petrapilio konservatoriją ir baigė 1919 m. laisvojo menininko laipsniu. Baigusi konservatoriją pastojo į Vitebsko konservatoriją profesoriauti, išbuvus tenai iki gruodžio mėn. 1919 m. buvo bolševikų paskaityta, kaipo Lietuvių įkaitas ir turėjo važiuoti į Smolenską, nes iš tenai ketino įkaitus vežti Lietuvon.

Smolenske paaiškėjus, jog negreitu laiku važiuos, pastojo į Smolensko operą ir buvo tenai iki 1920 m. balandžio mėn. 1 d., kada išvažiavo su kitais įkaitais Lietuvon. Dar besimokindama Vilniuje pradėjo dalyvauti lietuvių koncertuose. Koncertavo dideliu pasisekimu ir, pagrįžusi iš Rusijos, Kaune. V. Grigaitienė– viena geriausių mūsų dainininkių ir viena rimčiausių mūsų operos jėgų.“

logo-srtrf.jpg

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt