PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Aktualijos2022 m. Liepos 23 d. 11:40

Į Venclauskių namus grįžo skautai

Šiauliai

Audronio Rutkausko nuotr.

Elena MonkutėŠaltinis: Savaitraštis „Etaplius“


240910

Venclauskių namuose Šiauliuose atidaryta ir iki lapkričio 6 d. veiks paroda „Kartą skautas – visad skautas: skautų judėjimas Šiauliuose ir pasaulyje“, skirta Gražbylės Venclauskaitės 110-osioms gimimo metinėms. Vieta parodai pasirinkta neatsitiktinai: Gražbylė su seserimi tėvų namus padovanojo Šiauliams, o dabar ten ir įsikūręs muziejus.

Išjudino Šiaulių skautus

Parodą surengė patys Šiaulių skautai, o pagrindinė rengėja – muziejininkė ir skautė Augustė Labenskytė.

„Parodą surengti įkvėpė du dalykai. Vienas iš akivaizdžių – Gražbylės Venclauskaitės jubiliejus. Gražbylė turbūt ne vienam buvo įkvėpėja – ir ne tik dėl savo skautiškos energijos, bet apskritai dėl savo gyvensenos ir požiūrio į gyvenimą. Kitas dalykas buvo sujungti skautus bendram darbui, bendram tikslui. Dabar aš esu Žemaitijos skautų organizacijos narė, bet prieš kurį laiką buvau ir Lietuvos skautijos narė. Visą laiką turiu norą sujungti skautus į bendras veiklas – jų bei noro, užsidegimo kartu veikti kartais mums pritrūksta“, – per atidarymą kalbėjo Augustė.

Vieni skautai rinko informaciją, kiti ją rūšiavo, treti galvojo bendrą koncepciją, o ketvirti įrengė pačią parodą. „Tikiuosi, Šiaulių skautai buvo išjudinti“, – pridūrė ji.

A. Labenskytė pasakojo, kad paroda padaryta keliais pjūviais, ir kvietė susipažinti su skautų judėjimu iš esmės: istorija, veikla, simboliais ir atributika, skautybės principais. Besiruošiant buvo surinkta daug nuotraukų, ženklelių, antsiuvų, emblemų, uniformų bei kaklaraiščių. Dalis jų – iš muziejaus, kitus sunešė patys skautai. Augustė taip pat kvietė dalytis istorijomis ir taip papildyti parodą. „Skautų veikla – ne tik fiziniai dalykai, bet ir tarpusavio ryšys, istorijos, kurias pasakojame vieni kitiems prie laužo“, – pridūrė ji.

Audronio Rutkausko nuotr.

Vieni skautai rinko informaciją, kiti ją rūšiavo, treti galvojo bendrą koncepciją, o ketvirti įrengė pačią parodą.

Ne tik savo labui

Atidaryme dalyvavo ir kunigas jėzuitas, skautas Antanas Saulaitis, kurio tėtį globojo patys Kazimieras ir Stanislava Venclauskiai. A. Saulaitis taip pat pažinojo ir jų dukras – Gražbylę bei Danutę. Apie jo ryšius su Venclauskiais parodos organizatorė Augustė paprašė svečio papasakoti.

„Ponią Venclauskienę ir Danutę pirmą kartą teko pažinti Vokietijoje, kai mes visi po karo buvome pabėgėliai. Buvo ir asmeniškas, ir skautiškas ryšys. Kiek aš iš tėvelio pasakojimų žinau, jis čia lankė mokyklą Šiauliuose, gyveno pas Venclauskius ir su skautais 1920–1921 m. Palangoje stovyklavo. Nuo to laiko tėvelis skautavo ir visą laiką reiškėsi tarp skautų. Paskui Vokietijoje, kai mes buvome pabėgėliai, buvo trečioji tautinė stovykla 1948 m. Lietuvos skautų sąjungos pirmininkas užsienyje buvo iš Šiaulių, o jo sekretorius buvo mūsų tėvelis. Ta draugystė, kuri ten išsivystė su skautukais, skautais ir jų vaikais, išliko visą gyvenimą – ne tik savo labui, bet ir visai lietuviškai bendruomenei“, – pasakojo kunigas Antanas.

Su Venclauskių augintiniais, kaip pats pavadino, draugavo ir nuo 1949 m. gyvendamas Amerikoje, priklausydamas Vaterburio Šv. Juozapo lietuvių parapijai. „Aišku, Danutė Venclauskaitė su ponia Venclauskiene negyveno tame pačiame mieste kaip mes, – kalbėjo svečias. – Danutė dažnai būdavo renginiuose, atvažiuodavo aplankyti stovyklos.“ Vėliau, grįžus į Lietuvą, kunigui teko susipažinti ir su Gražbyle: „Ji turėdavo atliekamo šokolado. Turėdavau jai padėti ir išeidavau su šokoladu savo krepšyje.“

Kunigas pasakojo, kad bendravo su daugybe Venclauskių augintinių – iki trečios–ketvirtos kartos: jie buvo tarsi giminės. „Yra kažkokie kiti klijai“, – sakė jis, o jam paantrino ir skautų vadovai, kurie pridūrė, kad buvimas skautu pakeičia santykį su kitais, pririša, tampa gyvenimu ir visą laiką norisi būti toje šeimoje. „Tai vertingiausia, ką aš jaučiu, būdama skaute ir ugdydama vaikus“, – kalbėjo viena iš jų.