Nuostabios vietos kelionėms po Jonavos rajoną

Darbo reikalais dažnai lankausi seniūnijose, domiuosi, kaip sekasi tvarkytis, panaudoti investicijoms skirtas lėšas, kaip vyksta kultūrinis gyvenimas, kaip sprendžiamos socialinės problemos ir pan.

Kiekviena seniūnija – savita, čia gyvenimas virte verda. Todėl ir kilo mintis pakviesti pasižvalgyti po Jonavos rajoną. Drauge jau aplankėme Užusalius, pabuvojome Upninkuose, o šiandien kviečiu per Šilų seniūniją nuvykti iki Bukonių.

Piliakalnių apsuptyje

Šilų seniūnijos centras – čia pat, ranka pasiekiamas, vos kelios minutės kelio nuo Jonavos. Jonavos krašto tyrinėtojai teigia, kad būtent Šilai prisidėjo prie Jonavos augimo: iš Šilų išsikėlus Marijonai Kosakovskienei, paskui ją į Jonavą atvyko daug miestelėnais tapti pasiruošusių šiliškių...

Nors seniūnijos centras yra Šilų gyvenvietė, tačiau kitai seniūnijos gyvenvietei – Panoteriams – miestelio statusas buvo suteiktas dar 1923 m., Panoteriai 1920–1944 m. buvo valsčiaus centras, o 1944–1957 m. – apylinkės centras.

2018 m. sausio 1 d. surašymo duomenimis, seniūnijoje gyvenamąją vietą buvo deklaravę 1907 žmonės. Ir Šiluose, ir Panoteriuose gyvena maždaug tiek pat gyventojų – apie 380.

Seniūniją supa net 5 piliakalniai. Antai pačiuose Šiluose yra Paberžės piliakalnis. Jo papėdėje vyksta įvairūs tradiciniai bendruomenės renginiai, kraštiečių susiėjimai. Lokenėlių piliakalnis, dar vadinamą Žvalgakalniu, yra labiausiai lankomas. Ir ne tik rajono gyventojų: važiuojantys Jonavos-Ukmergės plentu mėgsta čia užsukti ir pasigrožėti vaizdingomis apylinkėmis, kelionės dulkes nuplauti tvenkinyje. Legenda pasakoja, kad piliakalnį kepurėmis supylė švedai.

Be jau išvardytų, seniūnijos teritorijoje dar yra Gudžionių, Laukagalių ir Piliakalnių piliakalniai, pastarasis dar vadinamas Pilaliu ir yra pačiame seniūnijos pakraštyje, už Petro Vaičiūno tėviškės.

Buvusioje dvarvietėje – daugybė jazminų

Markutiškiai – gerai žinoma XIX a. dvarvietė. Kai pastarąjį kartą su Šilų seniūne Ingrida Malciuviene čia buvome atvažiavusios, kaip tik žydėjo jazminai. Daugybė krūmų ir įvairių rūšių. Ilgėliau pavaikščiojus po senų medžių alėją, iš tikro pajunti to laikmečio dvasią ir aurą. Seniūnija pagal galimybes stengiasi prižiūrėti, nušienauti dvarvietės teritoriją, kad atvykstantiems būtų jaukiau.

Istoriniai šaltiniai teigia, kad Markutiškių dvaro parkas buvo įkurtas XIX a. antroje pusėje. Tai buvęs labai turtingas rūšiniu požiūriu mišraus stiliaus parkas, ypatingo žavesio jam teikė 5 tvenkiniai.

Didžiuojasi garsiais žmonėmis

Seniūnija didžiuojasi čia gyvenusiais ir jos vardą garsinusiais žmonėmis. Piliakalnio kaimas – poeto ir dramaturgo Petro Vaičiūno tėviškė. Panoterių kultūros centro darbuotojai per P. Vaičiūno gimtadienį liepos mėnesį rengia nacionalinį mėgėjų teatrų festivalį „Tėviškės pastogėj".

Iš pradžių tokie festivaliai vykdavo kasmet, dabar festivalis organizuojamas kas antri metai. Beje, ankstesniais metais renginiai vykdavo šalia P. Vaičiūno sodybos, kuri priklauso dramaturgo giminaičiams. Gaila, tačiau kasmet poeto ir dramaturgo gimtasis namas vis labiau nyksta.

1990 m. liepos 11 d., minint kraštiečio poeto ir dramaturgo P. Vaičiūno 100-metį, Panoterių pagrindinei mokyklai buvo suteiktas jo vardas. Mokyklos bendruomenė nuo 2002 m. inicijuoja rajono moksleivių literatūrinį konkursą, skirtą iškilaus kraštiečio atminimui.

Panoterių bendruomenės pirmininkė, mokytoja Audronė Gruodienė drauge su mokiniais jau du dešimtmečius renka ir kaupia informaciją apie Panoterių kraštą, šio krašto paveldą, žmones, kurie čia gyveno ir gyvena. Panoterių krašto patriotė mokytoja A. Gruodienė didžiuojasi, kad miestelis vis gražėja.

Visai šalia Jonavos, netoli Praulių kaimo esančiame vienkiemyje, įsikūrusi Samulevičių memorialinė sodyba. Joje gyveno ir kūrė trijų skirtingų sričių menininkai: dailininkas modernistas Antanas Samuolis, liaudies meistrė Stasė Samulevičienė ir jos sūnus rašytojas, dramaturgas Raimundas Samulevičius. Šioje sodyboje kūrusių menininkų atminimą saugo ir puoselėja Krašto muziejus, čia įsteigtas muziejaus filialas.

Seniūno „penkmečio" planas

Metas palikti Šilų seniūniją ir skubėti į Bukonis: seniūnas Arturas Narkevičius nekantrauja pasidalyti geromis naujienomis ir ateities planais.

Viena gera žinia – pradėta kultūros centro renovacija, bendra projekto vertė – 256 tūkst. eurų. Kultūros centras bus atnaujintas iš pagrindų, nupirkta reikalinga įranga.

Seniūnas noriai aprodo gyvenvietės parką ir prasitaria, jog šis parkas – tai tarsi penkmečio planas, kadangi užsibrėžė jame įrengti trinkelių takus ir keturias aikšteles su poilsiui skirtais suoliukais. Kiekviena aikštelė turės savo paskirtį ir pavadinimą.

Pavyzdžiui, pirmoji aikštelė bus skirta lauko bibliotekėlei, antroji galėtų suburti šachmatų mėgėjus, trečioje galėtų stovėti treniruokliai. Dar seniūnas svajoja apie stacionarią sceną – čia galėtų vykti įvairūs renginiai. Kas be ko, bus pasirūpinta ir apšvietimu.

Kadangi nei takams, nei aikštelėms įrengti papildomai tikslinių lėšų nėra skirta, tad sutaupius eurą kitą iš seniūnijos ūkiui skirtų lėšų, žiūrėk, jau ir pailgėja parko takas. Seniūno žodžiais, darbščių ir geranoriškų žmonių seniūnijoje tikrai netrūksta.

Seniūnijos turtas

A.Narkevičius sakė, kad didžiausias seniūnijos turtas – tai darbštūs žmonės. Tuo ir aš įsitikinau, apžiūrėjusi suremontuotą Bukonių Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčią: bendruomenė ją savo pačių rankomis ir ištekliais atnaujino ir išgražino. Iki tol bažnytėlė jokio remonto nebuvo mačiusi bemaž pusšimtį metų, tad per tą laiką sienos suaižėjo ir apipelijo, balkonas siūbavo, į jį pakilti buvo pavojinga, nuo lubų pradėjo kristi lentelės.

Visam darbų „paradui" vadovavo energingoji Elena Tuzovienė – buvusi ilgametė mokyklos direktorė, bažnyčios Pastoracinės tarybos narė. Į savanorišką veiklą įsitraukė Bukonių mokyklos-daugiafunkcio centro mokiniai ir darbuotojai, Bukonių seniūnijos darbuotojai, būrys savanorių. Tai pirmas atvejis ne tik rajone, bet, ko gero, ir Lietuvoje, kai maldos namai suremontuoti pačių gyventojų rankomis ir lėšomis.

Bažnyčios šventoriuje iš žemių buvo iškeltas didžiulis akmuo, kuris žymėjo bažnyčios įkūrėjo, dvarininko Juozapo Hoppeno kapą, akmens visai nesimatė. Energingoji E. Tuzovienė pasodino gėlių, sutvarkė kitų čia palaidotų parapijai svarbių žmonių kapus. O dabar šventoriuje dar pastatytas ir paminklas, pamatus jam paklojo seniūnijos darbuotojai, akmeninė dalis buvo patikėta seniūnijos auksarankiui Antanui Minikauskui.

Seniūnas negali atsidžiaugti ne tik darbščiais seniūnijos ūkininkais, bet ir dvasines vertybes diegiančia seserimi vienuole Pranciška. Sesuo Pranciška – ne tik tikybos mokytoja. Jos rūpesčiu parapijos namuose į atnaujintą butą renkasi vaikai – drauge švenčia šventes, mokosi gaminti maistą, skaito Šv. Raštą, bendrauja, lanko ligonius Bukonių slaugos ligoninėje.

Liepos 28-ąją seniūnas visus kviečia į Bukonis, į tradicinę bendruomenės šventę „Vasaros vėjai". Ir pažada, kad nuobodu nebus, visi bus pavaišinti perlinių kruopų ir žirnių koše su spirgais – tokią skanią košę moka išvirti tik Bukonių mokyklos-daugiafunkcio centro virėjos...