Širvintiškiams turėtų rūpėti, kodėl nepigus bus Vilniaus miesto 700 metų jubiliejus

Širvintų rajonas pagrįstai gali didžiuotis savo savivaldybės teritorijoje, turėdamas pirmąją istorinę Lietuvos sostinę – Kernavę. Jos užuomazgomis galima laikyti 1040 metus, kai kunigaikštis Kernius įkūrė pirmąją sostinę ir sugalvojo valstybei Lietuvos vardą. Galbūt, šį pavadinimą jam pasufleravo netoliese, Širvintų ir Jonavos rajonų sandūroje tekantis mažas Lietaukos upelis.

Rašytiniuose šaltiniuose 1279 metais pirmąkart paminėta kaip Lietuvos sostinė – Kernavė, ja išliko mažiau kaip pusę amžiaus. Valdovų rezidencija Kernavė buvo iki 1321 metų, Traidenio (1269-1282) ir Vytenio (1295-1316) valdymo laikais. Ji turėjo viduramžių miesto bruožų: Aukuro kalne buvo gerai įtvirtinta kunigaikščio rezidencija, jį saugoję priešpiliai (Lizdeikos piliakalnis ir Mindaugo sosto piliakalnis), įtvirtintas papilys – Viršutinis miestas (Pilies kalnas). Gynybinio komplekso papėdėje, Pajautos slėnyje driekėsi viduramžių miesto, turėjusio apie 3-4 tūkstančius gyventojų, gatvės su gyvenamaisiais namais ir amatininkų dirbtuvėmis.

Po Vytenio mirties, Didžiuoju kunigaikščiu tapęs Gediminas, 1316 metais įkūrė Senuosius Trakus ir iš Kernavės perkėlė sostinę. Bet ir Trakams nebuvo lemta ilgam perimti iš Kernavės sostinės statuso. Jau po 7 metų, 1323-iaisiais, pirmąkart rašytiniuose šaltiniuose buvo paminėtas Vilnius, kuriam buvo lemta tapti Lietuvos sostine šimtmečiams. XIV a. pirmoje pusėje išaugus Vilniui, Kernavė tapo daline kunigaikštyste, kurią valdė Gedimino sūnus Manvydas. Lemtingo 1390 m. užpuolimo metu miesto gynėjai, atsitraukdami sudegino medines pilis, gyventojai paliko Pajautos slėnį. Ilgainiui Neries sąnašos uždengė viduramžių miesto liekanas ir senoji Lietuvos sostinė nugrimzdo į užmarštį.

Visi žino legendą apie Vilniaus įkūrimą. Ji skelbia, kad medžiodamas Gediminas, sumedžiojo Taurą, o paskui ant to kalno liko nakvoti. Jis ir susapnavęs sapną apie Geležinį vilką, kurį savaip išaiškinęs krivis Lizdeika. Manoma, kad Lizdeika gyvenęs Kernavėje, todėl jo garbei buvo pavadintas vienas iš piliakalnių – Lizdeikos kalnas, o jo gražiausios vaidilutės Pajautos garbei – Pajautos slėnis.

Archeologų teigimu, Tauro kalnas, ant kurio Gediminas, tariamai, susapnavęs pranašišką sapną, nuo senų laikų buvo vadinamas Velnio kalnu. Toks pavadinimas minimas jau 1441 metų Didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio privilegijoje Vilniaus miestiečiams. Bet 17 a. pradedamas vartoti ir kitas pavadinimas – Pamėnkalnis. Senovėje ant šio kalno buvo švenčiamos pagoniškos šventės. O štai Tauro kalno pavadinimo kilmė aiškinama įvairiai ir dažniausiai siejama su girių karaliumi tauru, kurį sumedžiojęs Gediminas. Tačiau istorikai teigia, kad šioje vietoje taurai nesiveisė ir kalno pavadinimą kildina iš buvusio šių žemių savininko Juozapo Bouffalo pavardės, į lietuvių kalbą verčiamos, būtent, kaip „tauras“.

Nupirko sklypą Tautos namams, statys koncertų salę

Prabėgus septyniems amžiams po legendinių įvykių, ant Tauro kalno ketinama statyti Nacionalinę koncertų salę. Senieji Profsąjungų rūmai, čia iškilę sovietiniais metais, neseniai buvo nugriauti. Naujoji Tauro kalno Nacionalinės koncertų salės idėja buvo atrinkta iš, beveik, 250 pasaulio architektų pasiūlytų idėjų. Konkurso nugalėtoja paskelbta architektų komanda „Arquivio architects“ iš Ispanijos. Architektai siūlo ant Tauro kalno statyti keletą atskirų statinio dalių, kurias apjungtų atviras cokolinis aukštas, sukurtas „žaliasis koridorius“. Planuojama, kad statinyje veiks Didžioji ir Mažoji koncertų salės.

Būtent apie šiuos ketinimus norėtųsi pakalbėti.

Galbūt širvintiškiams pasirodys keista, kad rajoninis laikraštis skyrė vietos šalies dėmesio vertoms problemoms, tačiau, patikėkite, tai – tik pirmas įspūdis. Pirma, laikas suvokti, kad valstybė prasideda nuo kiekvieno jos piliečio. Šiame straipsnyje norėčiau aptarti problemas, kurios tiesiogiai liečia kiekvieną Lietuvos gyventoją. Ir visai nesvarbu, kur jis gyvena: Vilniuje, Širvintose, Kernavėje, Kaune, Noreikiškėse, Alytuje, Biržuose ar Sedoje.

Vilniuje esantis Tauro kalno sklypas – unikalus ir išskirtinis. Tai – Lietuvos Tautos nuosavybė ir turtas. Žymūs šalies veikėjai, tokie kaip Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ir dr. Jonas Basanavičius, ketino ant šio kalno įkurti Tautos namus – visos Lietuvos kultūros centrą. Apie tai buvo paskelbta 1907 metais Lietuvių mokslo draugijos steigiamajame susirinkime. Šiuo tikslu buvo surinkti pinigai ir nupirktas sklypas, bet idėjos įgyvendinimui sutrukdė prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas. 2007 metais Tautos namų idėjos 100-osioms metinėms ant Pamėnkalnio atidengtas paminklinis akmuo, ant kurio užrašyta, kad šioje vietoje turi stovėti Tautos namai.

Žemės sklypas buvo nupirktas už Lietuvos žmonių – mūsų prosenelių paaukotus pinigus. Tai reiškia, kad Tauro kalno sklypas priklauso visos Lietuvos, taigi, ir visiems Širvintų rajono gyventojams. Lygiai, kaip ir bet kurio Lietuvos miesto, miestelio, kaimo ar viensėdžio gyventojams.

Bet nuo paminklinio akmens pastatymo prabėgo vos dešimtmetis, o mes jau kalbame apie … „Nacionalinę koncertų salę“.

Pagal dabartinę arba šiuolaikinę Lietuvos teisę, Tauro kalno sklypas priklauso Nacionalinei žemės tarnybai (NŽT) ir yra Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos ribose. Šis sklypas yra valstybinis, kaip ir bet kuri valstybės žemė, bet kurioje Lietuvos savivaldybėje yra NŽT nuosavybė. Tačiau Tauro kalno sklypas realiai, faktiškai ir fiziškai buvo nupirktas už Tautos grynuosius ir pavediminius pinigus. Iki šiol niekas tokio fakto, kaip ir Tautos faktinės sklypo nuosavybės istoriškai nepaneigė ir teisiškai nepanaikino.

Tačiau iki šiol nė viena nei buvusi, nei esama Vilniaus miesto savivaldybės valdžia (absoliučiai valdžiusios – liberalų valdžios), nei bet kuri iki šiol buvusi pati aukščiausia Lietuvos Respublikos vadovybė niekada neklausė Tautos nuomonės ir neatliko Tautos apklausos arba nesuorganizavo referendumo dėl Tauro kalno panaudojimo ir konkretaus projekto įgyvendinimo (pavyzdys – Šveicarija neseniai surengė referendumą dėl burkų – moterų galvų apdangalų nešiojimo viešose vietose uždraudimo). Visada ir visos Vilniaus miesto ir Lietuvos Respublikos vadovybės uzurpavo tokio sprendimo priėmimo teisę, kaip savo privačios arba vienašališkai valdomos nuosavybės ir turto.

Vienos iš buvusių Vyriausybių ir Kultūros ministerijos aš oficialiai ir raštiškai esu paklausęs, ar Koncertų salė tapatu Tautos namams, t.y., ar Koncertų salė yra Tautos namai? Gavau Kultūros ministerijos oficialų ir raštišką atsakymą, kad Koncertų salė NĖRA Tautos namai.

Atkreipiu dėmesį, kad pradžioje, politikams ir valdininkams (valstybininkams) pradėjus kalbėti apie Koncertų salės atsiradimą ant Tauro kalno, niekada Koncertų salė nebuvo įvardijama ir vadinama Tautos namais. Dabar, vis dažniau ir tyliai, besidairant į šalis, pradedamas naudoti Tautos namų vardas. Politikai ir valdininkai (valstybininkai) testuoja Tautą ir žiūri, kaip visuomenė elgiasi ir kokia jos reakcija.

Tapome švenčių šalimi

Buvusios Vyriausybės (tiksliau ir pabrėžtinai – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos Seimo rinkimų programos, kadangi Vyriausybė ir politinė partija yra ne visai tas pats) rinkimų programinė nuostata dėl Nacionalinės koncertų salės statybos buvo žinoma seniai – nuo kadencijos pradžios ir dar anksčiau, todėl šis klausimas yra nekvestionuojamas. Jeigu yra nustatytas naujos ir gerų akustinių parametrų koncertų salės trūkumas ir poreikis Lietuvoje, reiškia, tokia salė turėtų atsirąsti.

Žinoma, nevertinant naujųjų laikų COVID-19 pandemijos metu pateiktų įrodymų, kuriais visiems teko įsitikinti, kad prekybos centras yra tris kartus vertingesnis, reikšmingesnis ir svarbesnis už bet kokią Nacionalinę koncertų salę, o pardavėja – kasininkė yra penkis kartus vertingesnė, reikšmingesnė ir svarbesnė už bet kurią primadoną, koncertuojančią bet kurioje pasaulio koncertų ar nacionalinėje salėje.

Bet, ar 2,5 mln. gyventojų turinti šalis – Lietuva netaps koncertų salių ar Nacionalinių koncertų salių šalimi? Pagal 2017 m. įvykusį tarptautinį architektūros konkursą, 2020 m. gegužę Kauno miesto savivaldybė pasirašė sutartį dėl M.K.Čiurlionio vardo aukščiausio lygio ir standartų, taip pat ir akustinių, koncertų centro projektavimo darbų atlikimo.

Neseniai jau nutiko, kai 2,5 mln. gyventojų turinti Lietuva tapo krepšinio arenų šalimi, kai į 10 krepšinio arenų statybas buvo investuota daugiau kaip 400 mln. litų. Šalyje, kurioje krepšinis jau tampa valstybės gėda. Kai buvo žaidžiama ir kovojama už Tarybų Sąjungą, vėliau už Lietuvą – rezultatai buvo, kai pradėjo žaisti ir kovoti už pinigus – rezultatų nebeliko. Ir ne tik nacionaliniame lygmenyje, bet ir klubų lygmenyje. Milžiniški visų pinigai investuoti dėl vieno mėnesio pasismaginimo per Europos krepšinio čempionatą. Audito duomenimis, tik viena – „Švyturio“ arena yra finansiškai save išlaikanti salė – apie pelną nėra kalbos, kai likusios 9 krepšinio arenos yra savęs neišlaikančios salės, finansuojamos ir dotuojamos Širvintų rajono ir likusios Lietuvos, nekalbant apie jokį atsiperkamumą.

Kaip yra žinoma, Nacionalinę koncertų salę taip pat siekiama ir norima pastatyti bei įrengti vienos dienos ar vienos savaitės pasismaginimui per Vilniaus miesto 700 metų jubiliejaus minėjimą 2023 metais. T.y., būtent, šiai datai šturmu yra siekiama veikiančios Nacionalinės koncertų salės ant Tauro kalno.

Panašu, kad Lietuva yra tapusi jubiliejų arba švenčių šalimi, dėl progos išleidžianti šimtus milijonų ir nesivarginanti dėl to, kad matematikos brandos egzamino neišlaiko 1/3 abiturientų, kas Lietuvą absoliučiai veda į katastrofą ateityje.

Ar buvo? … NE

Ar buvo Lietuvos Tauta paklausta dėl Tauro kalno sklypo panaudojimo? NE.

Ar buvo Lietuvos Tautai pristatyta bet kokia kita alternatyva Tauro kalno sklypo panaudojimui? NE.

Ar buvo Lietuvos Tautai pristatyta Tauro kalno projekto siūloma konkreti alternatyva? NE.

Ar buvo Lietuvos Tautai konkrečiai, aiškiai ir suprantamai pasakyta, kiek tai pačiai Tautai kainuos politikų sumanymai ant Tauro kalno ir vėliau, kiekvienais metais ir pastoviai tie sumanymai Tautai kainuos kąsmet? NE.

Tai kodėl yra nuspręsta ant Tauro kalno statyti Nacionalinę koncertų salę, kuri nieko bendro neturi ir niekada neturėjo nei su Tauro kalnu, nei su Tautos namais? Tenka žiniasklaidoje paskaityti šio projekto straipsnių komentarus ir tų komentarų vertinimą. 60-99 % iš Tautos pasisakančiųjų komentaruose ir balsuojančių – PRIEŠ tą ir TOKĮ projektą ant Tauro kalno. Ar Lietuvos valdžia neturėtų suklusti dėl to projekto ir niekaip į tai nereaguoti? Tada kyla klausimas – kodėl Lietuvos politikai ir valdininkai (valstybininkai) taip nekenčia Tautos?

Negali kažkoks meras arba kažkoks kultūros ministras vienasmeniškai priimti tokios svarbos sprendimo, t.y. uzurpuoti sprendimo priėmimą dėl Tauro kalno panaudojimo ir jo užėmimo.

Jeigu yra reikalinga Nacionalinė koncertų salė, ji gali būti įrengta rekonstruojamuose buvusiuose Vilniaus KONCERTŲ ir sporto rūmuose, įrengiant Kongresų centrą, kuriam yra suteiktas valstybinės reikšmės statusas ir, kuriame yra numatytas pakankamas ir padidintas salių skaičius ir kitos erdvės. Kaip jau minėjau, Kaune yra projektuojamas M.K.Čiurlionio koncertų centras, kuriame yra numatyta Didžioji koncertų salė, atitinkanti aukščiausius akustinius reikalavimus ir standartus, Mažoji koncertų salė bei kitos reikalingos salės ir erdvės. Nacionalinė koncertų salė gali būti statoma ir teritorijoje prie Seimo rūmų. Yra daug teritorijų ir vietų, kuriose Nacionalinė koncertų salė gali išdygti. Kas tam trukdo? Ar ant Tauro kalno esančioje Koncertų salėje muzika skambės ypatingiau, negu Kaune prie Nemuno upės arba Vilniuje prie Neries upės? Taipogi sunku įsivaizduoti, kaip į Nacionalinę koncertų salę ant Tauro kalno, nepriklausomai nuo metų laiko, turėtų atvykti 1700 klasikinės muzikos klausytojų, apsirengusių kostiumais ir suknelėmis, avint „lakierkas“ ir aukštakulnius batelius? Tikriausiai, automobilius reikėtų palikti Fabijoniškėse, aikštelėje „Statyk ir važiuok“ ir ant Tauro kalno važiuoti su autobusu arba troleibusu? Nepavyks – geriausiu atveju iki autobusų stotelės prie tunelio, esančio prie Seimo rūmų, o toliau – pėstute su „lakierkomis“ ir aukštakulniais per pusnis ir balas … . Lietuvoje būna žiemos ir lyja lietūs. Taip pat klausimas – kiek tokių koncertų per savaitę arba per mėnesį bus rengiama, į kuriuos rinksis po 1 700 klausytojų, avint „lakierkas“ ir aukštakulnius batelius? Per pusnis ir balas … .

Nacionalinę koncertų salę statyti ant Tauro kalno nusprendė 2018 m. tuo metu buvusi kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson ir Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius, pasirašydami Ketinimų protokolą. Kultūros ministrė 2018 m. buvo atleista iš pareigų (pagarba buvusiems – Premjerui p. S. Skverneliui ir Vyriausybės kancleriui p. A. Stončaičiui). Šiandien kultūros ministras yra kitas asmuo. Į, taip pat buvusį, kultūros ministrą Mindaugą Kvietkauską, dar pirmąją jo darbo dieną, kreipiausi su prašymu, savo kompetencijos ir galimybių ribose stabdyti ir blokuoti Koncertų salės projektą ant Tauro kalno. Nulis reakcijos. Kažkodėl tuo visiškai „bereikšmiu“ klausimu nuo tada darbuotis pradėjo ir tuo užsiiminėjo viceministrės. Ko gero, dėl to, kad neįvyktų dar didesnė Vyriausybės kaita ir nebūtų nutraukti Vyriausybės įgaliojimai.

Prieš atleidžiant iš pareigų, vyriausybės priimamajame aš turėjau susitikimą su tuo metu buvusia kultūros ministre Liana Ruokyte-Jonsson. Pokalbio metu ministrė reiškė pakankamai didelį nepasitenkinimą dėl siūlomos Tauro kalno projekto alternatyvos. Ji tiesiai, be užuolankų, nedviprasmiškai ir ne vieną kartą pasakė bei pakartojo, kad „koncertų salė ant Tauro kalno TIKRAI bus ir NIEKAIP KITAIP“, nors tuo metu, net, dar nebuvo parengta Koncertų salės studija. Iš kur kultūros ministrė ar miesto meras gali žinoti, kad Koncertų salė TIKRAI bus ir TIKRAI bus ant Tauro kalno? Tada kam yra reikalinga tokia studija ir kokia jos paskirtis? Beje, niekas ir niekada neįvardijo, taip pat ir buvusi kultūros ministrė man nepasakė, kiek kainavo Koncertų salės studijos parengimas ir jos „nupaišymas“? Ir, ar studijos rengėjai prisiėmė išankstinę atsakomybę dėl parengtos studijos išvadų?

Dėl Nacionalinės koncertų salės projekto biudžeto ir projekto finansavimo

Politikas Remigijus Žemaitaitis yra pasakęs: „Valdžioje visą laiką gerai būti. Valdžioje – pinigų kaip šieno …“. Buvusių Profsąjungų rūmų paėmimas (nupirkimas visuomenės poreikiams) kainavo 7,78 mln. Eur. Jų nugriovimas Lietuvos valstybei kainavo dar 1,84 mln. Eur, nes KITOS įmonės pasiūlymas su 523,3 tūkst. Eur mažesne darbų atlikimo kaina Vilniaus miesto savivaldybės buvo atmestas. Dar anksčiau, prieš konkursą kitos įmonės teiktas pasiūlymas griovimo darbus atlikti už 1 Eur (!) buvo pavadintas nerealiu, nerimtu, buvo išjuoktas ir pan., net nebuvo svarstomas. O kompanija, atlikusi griovimo darbus, negalėjo atsakyti ir paaiškinti, kodėl jie yra nugalėtojai ir buvo pasirinkti tų darbų atlikimui, tačiau, vis tiek, liko labai patenkinti ir džiaugiasi.

Teismo paskirta bauda Vilniaus miesto savivaldybei už neskaidrų konkurso organizavimą – 55,3 tūkst. Eur (atkreipiu dėmesį į tai, kad Vyriausybė griovimo darbams skyrė 1,9 mln. Eur, kurie labai tvarkingai ir tiksliai, kartu sudėjus griovimo darbų kainą ir gautą baudą, buvo įsisavinti – kaip šveicariškas laikrodis). Ir tai – tik pirmas ir nedidelis šio projekto žingsnis. Paėmė ir įsisavino 100 % viską, ką gavo iš Tautos. Net baudą į valstybės biudžetą sumokėjo valstybės biudžeto pinigais. Veju tolyn mintis, pagalvojant, kas ir kaip vyks, ateityje „įsisavinant“ 80-100 mln. Eur valstybės biudžeto – Tautos lėšų. Taigi, šiai dienai jau yra išleista 10 mln. Eur. Didžioji tų išlaidų dalis yra pagrįsta, nekalbant apie griovimo darbų išlaidas. Tačiau, kaip bebūtų, ką šiandien galima pamatyti ant Tauro kalno?

Koncertų salės studijos kaštai nėra žinomi ir, man atrodo, niekada ir niekur nebuvo įvardyti arba skelbti, buvusi kultūros ministrė ir Kultūros ministerija taip pat nepasakė.

Architektūros konkurso organizavimo kaštai sudarė 145,2 tūkst. Eur.

Bendras prizinis fondas – 120 tūkst. Eur.

Bendra projekto vertė BUVO planuojama 52 mln. Eur, įtraukiant visas su objekto projektavimu, statyba, įrengimu ir sklypo sutvarkymu susijusias išlaidas. Jau – tyliai ir ramiai, pradeda aiškėti, kad yra planuojamas objekto kainos padidėjimas, kadangi reikės didinti energinę efektyvumo klasę, gerinti arba keisti salės akustiką ir pan.. Objektas nupirktoje žiniasklaidoje pradedamas vadinti „trimis deimantais“ ant Tauro kalno, o deimantai, kaip žinia – brangus dalykas. Nenoriu spėlioti, tačiau manau, kad prie objekto kainos jau galima pridėti mažiausiai 8-18 mln Eur.

Tauro kalno parko ir Liuteronų sodo tvarkymo projektas didžiąja dalimi finansuojamas Europos regioninės plėtros fondo lėšomis. Bendra projekto vertė – per 8,2 mln. Eur, iš jų ES lėšos – per 5,1 mln. Eur, valstybės biudžeto lėšos – per 450 tūkst. Eur, savivaldybės biudžeto lėšos – per 2,675 mln. Eur. Kitais duomenimis – bendra šio projekto vertė, kartu su ES parama, yra apie 14 mln. Eur., t.y. dar + 6 mln. Eur.

Taigi, iš viso į Tauro kalną bus investuota mažiausiai 78-80 mln. Eur. Realiai, kol bus baigtos statybos ir visi kiti darbai, kaštus galima vertinti apie 90-100 mln. Eur. Siūlau šią sumą prisiminti, užfiksuoti ir vėliau palyginti su projekto faktiniu biudžetu ir sąmata, kai Nacionalinės koncertų salės projektas bus įgyvendintas. Ir įsitikinti realiu skaičiumi arba nuokrypiu į vieną ar į KITĄ pusę. Taigi, nepigus bus Vilniaus miesto 700 metų jubiliejus. Nepigiai pasismaginsim. Ir tai dar, toli gražu – ne viskas.

Noriu atkreipti dėmesį, kad tokių pačių arba panašių parametrų M.K.Čiurlionio koncertų centro statyba Kaune yra planuojama už 30 mln. Eur. Projektuotojai – lietuvių architektų kompanija, o dėl salės akustikos Kauno objekto projektuotojus konsultuoja japonai. Ir Kaune galima gyventi, tačiau Vilnius – ne Kaunas. Vilniuje toks pats objektas privalo kainuoti 2-3 kartus daugiau. Teisingai? Širvintų rajonas ir likusi Lietuva už viską sumokės.

Kur galima panaudoti 80 mln. Eur?

Nėra žinoma ir niekas nepasakė, kada Nacionalinė koncertų salė atsipirks ir, kiek milijonų Eur kainuos Nacionalinės koncertų salės ant Tauro kalno išlaikymas per metus ir koks tų lėšų šaltinis? Man atrodo, kad niekada ir niekur tokie duomenys nebuvo skelbti. Panašu, kad Tauta, taip pat ir Širvintų rajonas, už viską sumokės. Tačiau netikiu, kad daugiavaikė šeima, pensininkai arba paprasti ir normalūs dirbantieji iš Medžiukų, Narvydiškio, Juknonių ar Beivydžių kaimų ir gyvenviečių iš Širvintų rajono galės atvykti ir nemokamai klausytis klasikinės muzikos ant Tauro kalno. Tačiau, kodėl Širvintų rajono gyventojai, jeigu jiems nebus leista nemokamai klausytis klasikinės muzikos kamerinėje aplinkoje ant Tauro kalno, turėtų dengti visas išlaidas, susijusias su Nacionalinės koncertų salės ant Tauro kalno statyba ir jos išlaikymu per amžius?

O gal, vis tik, 80 mln. Eur skirti edukacijai Lietuvoje, kuri yra sugriauta? Arba, gal, konkrečiai, matematikos mokymui, nes Lietuva jau stovi prie arba labai arti bedugnės krašto ir šalį ištiks neišvengiama katastrofa. Tai – tik laiko klausimas. Ar ne?

O gal, 80 mln. Eur panaudoti gerai pradžiai, įkuriant valstybinį prekybos tinklą, už tokią sumą pastatant 80 prekybos centrų po 1000 kv. m (vieną ir Širvintų rajone), veikianti rinkos sąlygomis, tačiau taikantį 0 % arba minimalų prekybos antkainį, padengiantį tik veiklos sąnaudas, tačiau dirbantį su nuliniu pelnu, prekiaujantį išskirtinai tik Lietuvoje pagaminta produkcija, taip remiant Lietuvos gamintojus. Nemažai darbo būtų Lietuvos statybininkams, būtų sukurta daug naujų darbo vietų, pirkėjai galėtų pigiau įsigyti lietuviškų maisto ir pramoninių prekių. Ar ne?

O gal, 80 mln. Eur panaudoti Lietuvos savivaldybių turimose ir nenaudojamose patalpose, įrengiant 200-400 valgyklų (kelias ir Širvintų rajone), o tose valgyklose visiškai nemokamai pasiūlyti pietus pensininkams, neįgaliesiems, daugiavaikių šeimų vaikams ir pan.. Ar ne?

O gal, už 80 mln. Eur pastatyti 4-5 naujas gamyklas po 16-20 mln. Eur, 10 gamyklų po 8 mln. Eur arba 16 gamyklų po 5 mln. Eur (gal vieną ir Širvintų rajone) ir taip sukurti šimtus naujų darbo vietų. Ar ne?

O gal, 80 mln. Eur lygiomis dalimis paskirstyti trijų ISTORINIŲ Lietuvos sostinių administraciniams vienetams: Vilniaus miestui, Trakų rajonui ir Širvintų rajonui? Širvintų rajonui tai sudarytų daugiau kaip vieną metinį biudžetą. Širvintos, kartu su ES parama, šią sumą galėtų padidinti iki 253-266 mln. Eur, skirtų finansuotiniems projektams. Lygiai po tiek pat galėtų turėti ir Trakų rajonas su Vilniaus miestu. Galima būtų lygią dalį skirti ir Kaunui, kaip laikinajai sostinei. Tokiu atveju, atitinkamai, sumos būtų 1/4 dalimi kuklesnės. Ar ne?

O gal, 80 mln. Eur skirti valstybės įnašui į mano siūlomo viešosios ir privačios partnerystės Tauro kalno alternatyvaus projekto akcijų paketą, kuriame valstybė galėtų turėti 1/3 arba 1/4 dalį tokiame Lietuvos reprezentaciniame objekte ir gauti iš to realią finansinę ir prestižo naudą. Ar ne?

Neabejoju, kad asmenys, kurie priėmė tokį sprendimą dėl Koncertų salės ir dėl Koncertų salės statybos ant Tauro kalno, šio projekto asmeninėmis lėšomis jokiu būdu ir tikrai nefinansuotų. Kai pinigai yra Tautos, tada lengva ranka galima tuos pinigus paimti ir „įsisavinti“. Tačiau, net ir Jungtinėse Amerikos Valstijose toks projektas ir taip nebūtų vykdomas. Nežiūrint į tai, kad JAV yra nedaug, tik simboliškai, bet, vis gi, truputį turtingesnė šalis už Lietuvą. Teisingai?

Už savo pinigus pastatytų Tautos namus mums

Vietoje Nacionalinės koncertų salės projekto, įvairioms ir visų lygių valstybinėms institucijoms – nuo Vilniaus miesto savivaldybės iki Prezidentūros – per pastaruosius 11 metų esu pristatęs ir pasiūlęs regioninės (Lietuva, Latvija, Estija, Lenkija) reikšmės ir paskirties tarptautinės klasės pasaulinio tinklo * + viešbučio ir 1500 vietų konferencijų centro – koncertų salės komplekso, su integruotais Tautos namais ir Tarptautiniu taikos derybų centru – LIETUVOS RESPUBLIKOS IR SOSTINĖS – VILNIAUS REPREZENTACINIO OBJEKTO idėją. Salė – dvigubos paskirties, naudojama ir koncertų, ir tarptautinių bei vietinės reikšmės konferencijų rengimui, tokiu būdu salę išnaudojant pragmatiškai, maksimaliai racionaliai ir „be prastovų“.

Komplekso pilnas ir tiesioginis valdymas (ne franšizės pagrindu) turėtų būti perleistas „The Ritz – Carlton“, „InterContinental“ arba kitai panašaus lygio pasaulinei kompanijai. Pasaulinio lygio operatoriaus vardas generuotų papildomą ir padidintą interesą koncertams, atlikėjams ir pačiai koncertų salei. Pagal susitarimą, tas pats pasaulinis operatorius galėtų būti ir Tautos namų marketingo vystytojas tarptautiniu mastu, dėl ko Lietuvos Respublikos Tautos namai taptų žinomi pasauliniu – platesniu, negu Lietuvos mastu.

Objektas galėtų tapti ir savotišku Tarptautiniu taikos derybų centru. Lietuva, kaip trečioji šalis, galėtų kviesti pas save pasaulio, politinius ir religinius lyderius taikos deryboms tais atvejais, kai įvairiose pasaulio vietose vyksta neramumai, karo veiksmai, konfliktai ir pan.. Taip Lietuva tik padidintų savo prestižą ir svorį tarptautinėje arenoje bei savo žinomumą, kaip taikios ir taikos siekiančios bei atviros ir patrauklios investicijoms šalies.

Toks projektas turėtų būti įgyvendinamas PPP (ang. „Public – Private Partnership“) viešosios ir privačios partnerystės juridinės sutarties pagrindu ir didžiąja dalimi finansuojamas privataus kapitalo lėšomis, tokiu būdu išvengiant valstybės daugiamilijoninių išlaidų arba skolų, finansuojant / kredituojant projektą. Projekto preliminari vertė (12 metų senumo skaičiavimais) sudaro 238 mln. EUR. Šiai dienai, preliminariai, bendras investicijas reikėtų vertinti 300-350 mln. Eur. Analogiško arba panašios paskirties objekto su analogišku – pilnu ir tiesioginiu valdymu Lietuvoje iki šiol nėra.

Mano siūloma Tauro kalno projekto alternatyva numato projektą finansuoti privataus kapitalo lėšomis. Arba didžiąja dalimi finansuoti privataus kapitalo lėšomis. Suprantama, jeigu projektas būtų finansuojamas privataus kapitalo, politikai ir valdininkai (valstybininkai) prie pinigų nebūtų prileisti per patrankos šūvį. Ir tai būtų pats mažiausias atstumas tokiu spinduliu, per visą perimetrą. O politikai ir valdininkai (valstybininkai), gi, visada nori jausti pinigus, būti šalia jų, net, fiziškai, savo rankomis tuos pinigus liesti ir čiupinėti. Tai – normalu, tai – žmogiškas jausmas. Taip galima, net, patenkinti ir savo poreikius. Negalima, juk, iš žmonių atimti norą gerai gyventi. Tai – žmogaus prigimtinė teisė. Teisingai?

Gal todėl mano pasiūlymas ir teikiama projekto alternatyva yra rakštis politikams ir valdininkams (valstybininkams) vienoje vietoje.

Lietuva – konstitucinė monarchinė respublika

1. Panašėja, kad dabartinė Lietuvos valstybės – politinė ir administracinė santvarka išsisėmė. Ji negali efektyviai priimti valstybinių sprendimų. Esant tokiam valstybininkų supratimui, jų skaičiavimams, jų „strategavimui“, įvairiems „vojažams“, jų priimamiems sprendimams Tautos sąskaita, pagalvoji, ar neturėtų Tautoje prasidėti rimtos diskusijos ir svarstymai apie Lietuvos Respublikos Konstitucijos pakeitimą, dėl valstybės santvarkos pakeitimo, iš parlamentinės – prezidentinės respublikos pereinant į monarchinę respubliką?

Iš esmės tai yra įmanoma – nedidelė valstybė, lengvai valdoma, nelabai brangi. VĮ „Registrų centras“ registruoto ir deklaruoto Lietuvoje esančio viso nekilnojamojo turto (žemės, vandens telkinių ir pastatų) vertė yra 119 mlrd. Eur. Tokiam būsimam valstybės vadovui – „įkandama“ suma. Vertinant reikalavimus ir norint, galima būtų tą sumą ir padidinti 1,5-2 kartus. Jinai liks „įkandama“. Tai nereiškia, kad turėtų būti parduota Lietuva ir pakeista valstybinė bei privati nuosavybė. Nuosavybė liktų, kaip buvę. Tai galėtų būti atitinkamos sumos deponavimas Lietuvos banko sąskaitoje, kaip atsvara Lietuvos ilgalaikio turto vertei, kaip garantas, kaip rezervas ar pan.. Vėliau pervedant pinigus į naujai įkurtą monarcho banką, su 1 % valstybiniu kapitalu, pinigus naudojant Lietuvos finansinėje sistemoje, ekonomikoje, infrastruktūroje, skiriant labdarą ir paramą. Tokiu būdu gaivinant Lietuvos ekonomiką, įvedant naujus gamybinius pajėgumus, investuojant į biotechnologijas, dalyvaujant MTN (ang. „Medium-Term Note“) programose ir pritraukiant į šalį naujus projektus bei papildomą kapitalą, taip vystant pramonę ir kitus aukštos pridėtinės vertės bei didelio pelningumo projektus.

Toliau – numatyti atitikties reikalavimus būsimam valstybės vadovui, kurių pagrindiniai būtų: kapitalo kilmė ir istorija bei vadovo pilietybė. Tautybei esant nereikšmingai, o pilietybei – reikšmingai, su priklausymu europinei ir / arba transatlantinei zonai. Kandidatą ir dokumentus turėtų vertinti Lietuvos Konstitucinis teismas, tarptautinė audito institucija ir tarptautinė kredito reitingų agentūra.

Tada numatyti valstybės naujos santvarkos valdymo struktūrą, sumažinant 60-70 % bendrą valstybininkų skaičių, tačiau labai ženkliai valstybininkams padidinant darbo užmokestį. Kad valstybės ir jos vadovo sprendimai būtų efektyvūs, racionalūs ir greitai priimami.

2. O iki tol valstybininkai turėtų galvoti apie tai, kad Tauta gali ateiti prie bet kurių valdžios rūmų, pabelsti į duris ir paprašyti jas atidaryti pasikalbėti. Valstybininkai privalo turėti omenyje, kad su Tauta žaisti yra nevalia.

Ir visiškai pabaigai noriu pasakyti, kad su šiuo straipsniu pradedama Širvintų rajono ir Lietuvos visuomenės apklausa – balsavimas dėl pritarimo Tauro kalno projektui: „Nacionalinė koncertų salė su 100 % valstybiniu finansavimu“ ar „Lietuvos reprezentacinis objektas su privačiu kapitalu“.

Jeigu Tauro kalno projekto tema išliks aktuali iki bet kurių sekančių rinkimų, gauti apklausos – balsavimo rezultatai, kas yra ne mažiau svarbu už Tautos pinigus, gali būti signalas kandidatams ir indikacija į jų rinkimų programų nuostatas, būsimuose Vilniaus miesto mero ir savivaldybės tarybos rinkimuose, Seimo rinkimuose ir Prezidento rinkimuose. Gal tokiu būdu projekto klausimui pavyktų sutelkti visų lygių valdymo institucijas arba, tai bus galimybė Širvintų rajono ir Lietuvos visuomenei savo ir kiekvieno asmenine nuožiūra bei demokratiškai „atspardyti užpakalius“ atitinkamiems kandidatams.

Projekto alternatyvos autorius
(pavardė redakcijai žinoma)