Mažoji piligrimystė – aplink Šiaulius

Mažoji piligrimystė – aplink Šiaulius
Šiauliai
Gasčiūnų bažnyčios pagrindinis fasadas.
Etaplius Etaplius žurnalistas
Šaltinis:  Savaitraštis „Etaplius“

Savaitraštis „Etaplius“ tęsia straipsnių ciklą „Mažoji piligrimystė – aplink Šiaulius“. Šįkart – apie šv. Stanislovo Kostkos SJ gyvenimą ir jo kelią į tikėjimą, kupiną drąsos, ryžto, net ir negavus artimųjų sutikimo sekti paskui Dievą. Deja, šis kelias, vos prasidėjęs, netrukus nutrūko...

Šv. Stanislovas Kostka – labai jaunas šventasis

Enrika Valančiūtė

Šio šventojo vardas yra suteiktas bažnyčioms, gimnazijai: Dūkšto Šv. Stanislovo Kostkos bažnyčiai (Ignalinos r.), Gasčiūnų Šv. Stanislovo Kostkos bažnyčiai (Joniškio r.), Paberžės Šv. Stanislovo Kostkos gimnazijai (Vilniaus r.).

Šv. Stanislovą Kostką minime lapkričio 13-ąją. Nors ir trumpas, jo gyvenimas buvo labai išskirtinis...

Didiko sūnus kunigu nebus!

S. Kostka buvo kilęs iš lenkų didikų šeimos, gimė Rostkovo dvare 1550-aisiais. Jo tėvas Jonas Kostka buvo didikas, senatorius. Du kartus buvo tarp kandidatų į bendros Lenkijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) valstybės karalius, todėl nenuostabu, kad savo palikuonims turėjo numatęs norimą karjerą – politinę.

Stanislovas ir vyresnis jo brolis Paulius išsilavinimo pagrindus gavo namuose, o vėliau, Stanislovui sulaukus 14 metų, tėvai juos abu išsiuntė studijuoti į Vieną. Tam, kad prestižinėje Vienos jėzuitų kolegijoje įgytų kuo geresnį išsilavinimą.

Iš pradžių Vienoje jie buvo įkurdinti jėzuitų alumnate, tačiau, augant protestantų įtakai, jį teko uždaryti, o brolius perkelti gyventi į liuterono namus. Stanislovas jau tuo metu suprato turintis pašaukimą sekti paskui Dievą, Jam paaukoti savąjį gyvenimą. Nuo pat vaikystės ugdytas pamaldumas, o dar ir pažintis su jėzuitais padėjo apsispręsti – sieks tapti jėzuitu.

Tiesa, brolis iš jo vis tyčiodavosi, traukdavo per dantį dėl to perdėto pamaldumo, kuklumo, tačiau šešiolikmetis Stanislovas nekreipdavo į tai dėmesio ir jau tada buvo tikras dėl savo noro eiti Dievo keliu, todėl apie tai prabilo tėvams ir broliui. Deja, nė vienas šeimos narys minties tapti jėzuitu nepalaikė.

Priimti jaunuolio nesutiko ir patys jėzuitų vienuolyno vadovai – juk tam žingsniui nepritarė Stanislovo tėvai, o priimti Vienos jėzuitai galėjo tik turėdami tėvo, kuris jiems patikėjo savo sūnų, leidimą.

Ieškoti pritarimo – iš vieno vienuolyno į kitą...

Tačiau paties jaunuolio ryžtas buvo stipresnis nei baimė pasipriešinti tėvams. Jis nutarė bėgti: persirengė elgetos rūbais ir, nieko neužsiminęs broliui, pabėgo iš Vienos. Vyresnysis brolis bandė jo ieškoti, tačiau taip ir nesurado.

Pirmiausia keliavo į Vokietiją susipažinti su garsiuoju jėzuitu, vėliau paskelbtu šventuoju, Petru Kanizijumi. Stanislovas nuėjo 600 km pėsčiomis iš Vienos į Bavariją ir Petrą atrado Dilingeno mieste, bandė prašyti pagalbos. Teigiamo atsakymo nesulaukė ir iš jo, mat Petras irgi nesiryžo priimti jaunuolio prieš tėvų valią, tačiau skyrė tam tikrų išbandymo užduočių ir patarė keliauti į Romą, kreiptis į patį jėzuitų generalinį vyresnįjį Pranciškų Borgia. Tad laukė dar viena ilga kelionė – apie 1 000 km, daugiausia pėsčiomis.

Roma sutiko palankiai. Jau septyniolikmetis Stanislovas ten atvyko 1567 m. spalio 25 d., pasibeldė į jėzuitų noviciato duris. Ryžtu trykštantis jaunuolis tėvui Pranciškui patiko, tad nutarė jį priimti. Po trijų dienų jis jau oficialiai tapo jėzuitų naujoku. Užteko trumpo laiko, kad visi pripažintų jo visišką atsidavimą Dievo meilei.

Beje, į Romą jis išvyko su rekomendaciniu laišku, kurį parašė P. Kanizijus. „<...> Stanislovas, lenkų kilmingasis, doras ir labai uolus, kurio mūsų (broliai) Vienoje nenorėjo priimti, kad neužpykdytų jo šeimos. Atvykęs pas mus su troškimu išpildyti seną įžadą, buvo išbandytas Dilingeno vienuolyne, visada tiksliai išpildydamas pareigas ir parodydamas tvirtumą pašaukime. Troško būti pasiųstas į Romą, kad būtų toliau nuo savo šeimos ir galėtų augti pamaldume. Iš jo tikimės didelių dalykų“, – rašyta laiške.

 

Prie jo kapo ateidavo pats Jonas Paulius II

Tapęs jėzuitų naujoku ir prasidėjus formacijai, Stanislovas visus žavėjo savo uolumu, pamaldumu. Deja, tačiau tokia sunki kelionė link Dievo greitai ir baigėsi. Po pusmečio vienuolyne jis susirgo. Savo artėjančią mirtį irgi nujautė.

Apie tai jis prakalbo bičiuliams: 1568 m. rugpjūčio 10 d. – minint kankinio šv. Lauryno šventę – jis išsitarė, jog supranta, kad liko tik kelios gyvenimo dienos, ir paprašė malonės Dievo Motinos ėmimo į dangų dieną švęsti kartu su ja danguje. Aštuoniolikmetis jaunuolis, neįtikėtina, iš tikrųjų mirė 1568 m. rugpjūčio 15 d. – Žolinės iškilmės dieną.

Tiesa, jau pavėluotai, bet susigrąžinti brolio, pasiųstas tėvo, atvyko Paulius. Pasirodo, nesusitaikantis su sūnaus pasirinkimu tėvas Stanislovui buvo rašęs piktą laišką, panašų parašė ir kardinolui Stanislovui Hozijui, grasindamas, jog uždarys neseniai inauguruotą jėzuitų kolegiją Pultuske ir uždraus jėzuitams veikti jam pavaldžiose teritorijose.

Atvykęs brolio, Paulius sužinojo, kad Stanislovas kelias dienas sunkiai karščiavo ir mirė, apsuptas šventumo auros, aiškiai nuspėjęs savo mirtį. Jis palaidotas Kvirinalo Šv. Andriejaus bažnyčioje, jo kapas yra lankomas iki šių dienų – šv. Jonas Paulius II yra pasakojęs, kad, studijuodamas Romoje, jis dažnai užsukdavo prie savo kraštiečio kapo paprašyti užtarimo.

Jaunimo globėjas

Prieš penkerius metus Žolinės iškilmės dieną sukako 450 metų nuo jauno jėzuito šv. Stanislovo Kostkos mirties. Jo gimtajame miestelyje – Rostkove – rugpjūčio 15-ąją, švenčiant Marijos ėmimo į dangų iškilmę, buvo pradėti šv. Stanislovo Kostkos jubiliejiniai metai. Aukodamas Žolinės Mišias, Plocko vyskupas Piotras Libera perskaitė šia proga jam atsiųstą popiežiaus Pranciškaus laišką.

„Brangūs jaunieji bičiuliai, šv. Stanislovas jus temoko tos laivės, kuri nėra aklas bėgimas, bet yra sugebėjimas atpažinti gyvenimo tikslą ir pasirinkti geriausius kelius jam pasiekti. Jis jus temoko visada ir labiau už viską trokšti būti Jėzaus bičiuliais, skaityti ir medituoti jo žodį, priimti Eucharistijoje jo gailestingą ir galingą buvimą su mumis, jo stiprinamiems atsispirti supasaulėjusiai mąstysenai. Šv. Stanislovas jus temoko nebijoti rizikos, drąsiai svajoti tikrąją laimę, kurios šaltinis ir garantas yra Jėzus Kristus“, – linkėjo popiežius jaunimui, pradedančiam šv. Stanislovo Kostkos jubiliejaus metus.

1605 m. jis buvo paskelbtas palaimintuoju, 1670 m. popiežiaus sprendimu leista jį pagerbti visose jėzuitų bažnyčiose Lenkijoje ir LDK, o 1726 m. paskelbtas šventuoju, kartu su Aloyzu Gonzaga pripažįstant jį Abiejų Tautų Respublikos globėju. Ta proga 1727 m. Vilniuje, o 1728 m. Kražiuose, surengtos labai iškilmingos, kelias dienas trukusios procesijos.

Su A. Gonzaga ir Jonu Berchmanu, kitais dviem jaunais jėzuitų šventaisiais, jis tapo dar ir jėzuitų studentų, visų studijuojančiųjų dangiškuoju globėju.

 

Gasčiūnų Šv. Stanislovo Kostkos bažnyčia

Doc. Liudas Jovaiša

Gasčiūnų parapijos bažnyčia – viena iš dviejų Lietuvos šventovių, pavadintų šv. Stanislovo Kostkos vardu. Antroji stovi Dūkšte (Ignalinos r.), kur XVIII a. gyvavo jėzuitų misija; gasčiūniškė atsirado panašiu metu (XVIII a.) kaip Joniškio parapijos (kapinių) koplyčia. Tuo metu Joniškio parapija buvo gausiausia koplyčių (jų būta net 10) visoje Žemaičių vyskupijoje.

Devynios iš jų pirmą kartą paminėtos 1778–1795 m. laikotarpiu, tačiau tikslios jų įkūrimo datos ir aplinkybės nežinomos. Koplyčių vardai skatina jas sieti su jėzuitų įtaka – galbūt iniciatyvą bus parodę 1754–1773 m. veikusios Joniškio misijos jėzuitai, o gal – buvęs jėzuitas Antanas Vildė, 1775–1785 m. klebonavęs Joniškio parapijoje.

Gasčiūnų koplyčia pirmą kartą paminėta 1780 m. sausio mėnesį. Galbūt būtent jai 1781 m. rugpjūčio 8 d. Jelgavos liejikas Johanas Maureris nuliejo nedidelį varpą – ankstyviausią (ir bene vienintelį Latvijoje ir Lietuvoje iki mūsų dienų išlikusį) savo kūrinį. Jei varpas išties buvo skirtas Gasčiūnų koplyčiai, jis yra seniausias šiai šventovei skirtas dirbinys.

Gasčiūnų koplyčia – viena iš dviejų Joniškio parapijos koplyčių (kita – Rudiškių), kurios ilgainiui (XX a.) įgijo savarankiškos parapinės bažnyčios statusą. Pačioje XX a. pradžioje (1903 m.) prie koplyčios apsigyveno nuolatos reziduojantis kunigas, 1905 m. buvo įsteigta filija (dukterinė Joniškio parapijos bažnyčia) su jai priskirta teritorija, o sovietmečiu bažnyčia imta traktuoti kaip parapinė.

Apie 1881 m. suręstas naujas (dabartinis) šventovės pastatas nebeatitiko naujo jos statuso, tad 1931–1932 m. klebono Flavijaus Žilinsko pastangomis bažnyčia atnaujinta ir padidinta, pristatant prieangį su vargonų choru ir profesionaliosios mūro architektūros pavyzdžius primenančiu bokštu. Pirminis Šiaulių apskrities inžinieriaus Georgijaus Gumeniuko projektas buvo šiek tiek kitoks (numatytas sudėtingesnio silueto bokštas), tačiau apie jį iš pradžių kritiškai atsiliepė Kauno arkivyskupas metropolitas Juozapas Skvireckas, o vėliau sumanymą, matyt, teko pakoreguoti dėl lėšų stokos.

 

Dar XX a. 1 dešimtmetyje aplink bažnyčią plytinčios kapinės apjuostos akmenų mūro tvora su plytų vartais. Galbūt tuo metu suręsta ir žema atvira stulpinės konstrukcijos varpinė, kurioje pakabintas didelis 1909 m. Valdajaus (Rusijoje) dirbtuvėse nulietas varpas, dedikuotas šv. Valerijai (instrumento fundatorės globėjai?). Bažnyčios ir kapinių kompleksą papildo aikštelėje priešais bažnyčią stovintis monumentalus art deco stilistikai artimas Šventųjų metų (1933) jubiliejaus paminklas, iškilęs vietos pavasarininkų ir Lietuvių katalikių moterų draugijos skyriaus narių iniciatyva.

Neobarokinis didysis bažnyčios altorius galėjo būti pastatytas apie 1881 m., statant dabartinę šventovę. Jį puošia senesnės barokinės (XVIII a.) dalys – puošnūs drožybiniai sparnai šonuose, antrojo tarpsnio paveikslo rėmai ir dvi skulptūros (šv. Juozapo ir nežinomo šventojo) altoriaus viršuje. Taip pat XVIII a. galėtų būti datuojama baroko stiliui būdingo taurės pavidalo sakyklos tribūna.

 

Kiti bažnyčios interjero įrenginiai (altoriai, vargonai, suolai, turbūt ir klausyklos) sukurti jau XX amžiuje. 1923 m. įrengtas šoninis Švč. Jėzaus Širdies altorius, o 1965 m. – antras šoninis Nekalčiausiosios Švč. Mergelės Marijos Širdies altorius. Pačioje XX a. pradžioje pastatyti nedidukai 3 balsų vargonėliai (deja, neveikiantys) – Rygos meistro Emilio Martino dirbtuvių kūrinys. Suolai-klauptai 1932 m. padaryti gasčiūniškio Silvestro Patkulio lėšomis.

Gasčiūnų bažnyčios liturginių reikmenų rinkinys gana kuklus; jame dominuoja XX a. masinės serijinės produkcijos pavyzdžiai. Patys seniausi metalo dirbiniai XX a. buvo paveldėti iš gerokai senesnės „motininės“ Joniškio bažnyčios. 1903 m. Gasčiūnų bažnyčiai perduota XVIII a. barokinė monstrancija, kurios dalys (pėda ir kojelė) iki šiol išliko autentiškos. Jos išsiskiria originalia ir meniška ornamentine puošyba, kurią galėjo sukurti Vilniaus ar Prūsijos meistrai.

Maždaug tuo pačiu metu sukurta ir pora barokinių didžiajame altoriuje stovinčių relikvijorių, kitados taip pat priklausiusių Joniškio bažnyčiai. Tai XVIII amžiui būdingos medinės dėželės, iš priekio puoštos ornamentais kalstytais skardos aptaisais; jie, deja, grubiai ir netinkamai nudažyti bronzos pudros dažais. Neabejotinai iš Joniškio bažnyčios gauta ir pora 1817 m. datuotų ampyro stiliaus alavinių žvakidžių, pažymėtų klebono Antano Koscios inicialais.

Kita dalis Gasčiūnų bažnyčios paveldo yra naujesnė (XX a., keletas dirbinių – XIX a.) ir meniniu požiūriu ne tokia vertinga, tačiau istoriniu atžvilgiu brangesnė, nes sukurta ir skirta specialiai šiai šventovei. Iškalbingas tokio atvejo liudijimas – violetinė kapa, kurios nugarinėje dalyje ant pamušalo išliko dovanojimo įrašas: „Aukauja del Gaščunų bažnyčios Platelyče iš Kurmaičių 1903 m. spalios 20 d.“ Dėl savo meninės vertės įsidėmėtinas XIX a. pabaigos–XX a. pradžios gedulinių reikmenų komplektas: katafalkas, karstas, katafalko kryžius su žvakidėmis, procesijų kryžius, vėliavų pora ir calūnas. Jame ypač išsiskiria neobarokinės stilistikos „reto gražumo“ katafalkas – visos bažnyčios puošmena. Jis pasižymi originaliais vingraus silueto galvūgalio ir kojūgalio skydais, juos jungiančia savitai dekoruota sienute, keturiomis liūto letenas imituojančiomis kojelėmis.

Iš kitų Gasčiūnų bažnyčios dailės kūrinių minėtina: XX a. 3–4 dešimtmečiais datuojama medinė Vainikuoto Jėzaus skulptūra, 1870 m. (?) aukotojo Stanislovo Stripeikos (?) dovanotas drožinėtas pultas (retai pasitaikantis tokios paskirties kaimo meistro medžio dirbinys), pora medinių neobarokinių žvakidžių, zakristijos varpelis (tipiškas Rusijos dirbtuvių produktas, skirtas kinkiniams, išsiskiriantis kaip gana ankstyvas datuotas (1839 m.) šios rūšies pavyzdys).

Deja, dalies meno vertybių Gasčiūnų bažnyčia neteko, ją apvogus 1991 m. liepos 25 dieną. Tuomet dingo dvi metalinės žvakidės ir 5 paveikslai: šv. Stanislovo Kostkos ir šv. Antano Paduviečio (buvę didžiajame altoriuje), Kristaus Alyvų sode ir du paskelbtieji dailės paminklais – XIX a. datuotas šv. arkangelo Mykolo atvaizdas ir XX a. 4 deš. dailininko Adolfo Valeškos nutapytas paveikslas „Nuėmimas nuo kryžiaus“.

Tekstas parengtas remiantis leidiniu: Lietuvos sakralinė dailė, t. II: Šiaulių vyskupija, d. 1: Joniškio dekanatas, kn. 1, Vilnius: LKTI, 2011.

Vytauto Balčyčio nuotraukos iš Lietuvos kultūros tyrimų instituto Sakralinio meno paveldo skyriaus archyvo.