„Išves mane baltas sodininkas dar nepabudusį“

Tai Marcelijaus Martinaičio eilutė, kuri puikiai apibūdina tą jausmą, kurį patyrė ne vienas, pernai gruodžio 4 d. išgirdęs, kad anapus iškeliavo vos 61-erių sulaukęs aktorius, režisierius, pedagogas Stanislovas Večerskis. Atrodė, kad tai blogas sapnas. Nors buvo kilęs iš Palangos, kur jo palaikai atgulė amžinajam poilsiui, bet jį geriau pažįsta marijampoliečiai, nes čia praėjo šio teatro žmogaus visi brandūs metai, čia užaugo trys vaikai, čia buvo dirbta ir kurta.

Lapkričio 24-ąją Kazio Griniaus memorialiniame muziejuje įvyko prisiminimų vakaras, skirtas jo garbei. Čia susirinkę teatralai, bendramoksliai, artimieji, draugai prisiminė Stanislovą, arba Staselį, kaip daugelis jį vadino. Ne vienas prisipažino, kad tie metai pralėkė žaibiškai, ir vis dar sunku patikėti, jog jo jau nebėra. Kaip sunku buvo tuo patikėti ir prieš metus, nes ši staigi ir netikėta mirtis pribloškė daugelį, nebuvo duota laiko pasiruošti ar atsisveikinti...

Vakaro nuotaiką sukurti padėjo ir muzika, ją atliko Marijampolės šv. Cecilijos gimnazijos mokinys Lukas Butkus. Renginį vedė jo organizatorė, režisierė Milda Mažėtytė-Antanauskienė, sakiusi, kad nereikėtų stebėtis, jog atminimo vakaras surengtas šiame muziejuje, mat Griniai irgi buvo prisiekę teatralai. Ji pasidalijo savo prisiminimais, sakydama, kad Staselis jai ne kartą labai padėjęs.

Buvęs S. Večerskio studijų draugas Valentinas Valenta papasakojo, kad Staselis norėjęs studijuoti "kibernetinę ekonomiką", bet nepavykus įstoti pasirinko tuometės Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetų Liaudies teatrų režisūros studijas, nes tais metais toks kursas buvo renkamas. V. Valenta sakė, kad Stasys buvo linksmas, kultūringas ir labai šiltas žmogus.

Toje pat Klaipėdoje kartu studijavęs Žilvinas Gabrėnas prisipažino, kad studijų metai buvo patys laimingiausi. S. Večerskis diplominį spektaklį turėjo pastatyti su Skuodo saviveiklininkais medikais, bet šie, likus savaitei, atsisakė vaidinti, nes esą labai užimti. Ž. Gabrėnas papasakojo, kaip sulėkė draugai ir padėjo per savaitę paruošti Staseliui vaidinimą.

Prisiminimais pasidalijo ir buvęs kolega Ričardas Mockus, su Večerskiu susipažinęs dar 1982 m. ir ne kartą kartu vaidinęs. „Iš jo mokiausi ramybės“, – sakė jis.

Neringa Klišienė, lankiusi Marijampolėje teatro studiją, prisimena, kad Staselis buvo jai autoritetas, kurį gerbė, mylėjo ir kurio dar vis labai trūksta. „Šis žmogus netilpo į jokius rėmus, mokėdavo labai lakoniškai nusakyti dalykų esmę, buvo tiesus, turėjo stiprų teisybės jausmą, bet niekada nešokdavo į akis. Atrodė, jog visada telkėsi daugiau į vidų“, – sakė N. Klišienė.

S. Večerskio šeima pasidalijo su susirinkusiais nuotraukomis iš šeimos albumo ir garso įrašu, kur tėvui klausimus apie gyvenimą ir teatrą uždavinėjo sūnus Marijus. Pasirodo, Staseliui vaidmens kūrimo procesas, repetavimas buvo daug įdomesnis nei pati vaidyba. O potraukį teatrui pajutęs po šimtadienio dar mokykloje, kai pasisekė efektingai suvaidinti.

Vita Gvazdaitienė, kuriai irgi teko kartu vaidinti, prisiminė, kad Staselis buvo idealistas. Jo paskutinis spektaklis – 2012 m. pastatytas „Donoras“, psichologinė drama pagal V. Levanovo pjesę „Aš moku nupiešti laivelį“, buvo savotiškai pranašiškas, mat jame gvildenama mirties tema, kuri jį labai jaudino, statė šią dramą labai atsakingai, pats joje ir vaidino.

„Režisierius atsako už viską, o aktorius – tik už save“, – sakė S. Večerskis, prisipažindamas interviu, kad jam aktoriniai darbai buvo labiau prie širdies. Jis, beje, dar teigė ir kad netiesa, jog nėra nepakeičiamų žmonių, pasak jo, atėjus kitam viskas ir būna kitaip, taigi žmogaus nepakeisti. Atrodo, kad ši mintis pasivijo Staselį: šiandien jo nebėra, o tuštuma tebejaučiama. Draugų, šeimos, kolegų, pažįstamų širdyse...

Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos