„Pienę, ryškų, trapų, gilias šaknis turintį augalą galima palyginti su žmogumi. Kaip anksti pavasarį prasikala pirmieji pienės lapeliai, taip ir visai mažas žmogutis augdamas stiebiasi vis aukštyn. Formuojasi jo charakteris, pasaulėžiūra. Po to žmogaus gyvenime yra pats gražiausias laikas – jaunystė. Linksma, spalvinga, ryški, kaip ir pienės žiedas. Kaip žmogus jaunystėje susibičiuliauja, kiek turi draugų, taip ir yra matomas – lyg pienių žiedai. Juos nuolat kažkas lanko. Kai baigiasi pienių žydėjimas, pūkas išskrenda, išsisklaido, vėjas nuneša ir išbarsto. Taip ir žmogus – subręsta, atranda savo kelią, vieni įleidžia savo šaknis gimtinėje, kitus, kaip ir tuos gyvenimo pūkus, nuneša gyvenimas tolyn… Bet svarbiausia – išlikti savimi, išlikti žmogumi. Ir sugrįžti ten, kur visada jūsų laukia ir myli.“ Poezijos popietę pradėjo Sonata Žilinskienė ir Audronė Janušauskienė.
Pasirinkite savo miestą
