Psichiatrė Eugenija Nekrašienė: „O kas moko gyventi?“

Šiauliai

Audronio Rutkausko nuotr.

Elena MonkutėŠaltinis: Savaitraštis „Etaplius“

266985

Gegužės 2 d. Vilniuje, Šv. Kotrynos bažnyčioje, įvyko tradiciniai Nusipelniusių Lietuvos medikų apdovanojimai. Už nuopelnus sveikatos apsaugos sistemai ministras Arūnas Dulkys garbės ženklus įteikė 25 šalies gydytojams, tarp kurių pagerbta ir Šiaulių Dainų pirminės sveikatos priežiūros centro gydytoja psichiatrė Eugenija Nekrašienė. Apie šiauliečių psichinę sveikatą ir tai, ko reikia, norint dirbti per 50 metų, – iš pačios medikės lūpų.

„Sveikatos spindulys“

– Buvote įvertinta kaip viena iš labiausiai nusipelniusių medikų. Ar tikėjotės tokio įvertinimo? Ar paglostė širdelę?

– Tikrai niekada apie tai negalvojau, nes esu tiesiog praktikė. Žinojau, kad būna tokie apdovanojimai, bet galvojau, kad apdovanojami labiau tie, kurie dirba mokslinius ar vadovaujamuosius darbus. Aišku, bet koks skatinimas yra malonu, bet tikrai nesitikėjau.

Kai gavau žinutę el. paštu, kaip tik buvo Mediko diena. Čia direktorė, sugalvojusi nominacijas, apdovanojo 13 mūsų kolektyvo darbuotojų. Aš gavau nominaciją „Sveikatos spindulys“. Buvo labai smagu: dirbu Psichikos sveikatos centre ir skleidžiu gerą nuotaiką. Gavau gėlių, premiją, kolegės irgi pasveikino. Paskui sakau direktorei: „O ką daryti dėl antradienio?“ Klausia – o kas bus antradienį? Sakau: „Gavau iš ministerijos tokią malonią informaciją, kad kviečia į Vilnių atvykti, į sveikatos ministro ceremoniją, ir man suteikiamas Lietuvos nusipelniusio gydytojo vardas ir garbės ženklas.“ Direktorė nustebo – nežinojo.

– Kokius įspūdžius parsivežėte iš sostinės?

– Ceremonija buvo labai graži, direktorė atvažiavo pasveikinti. Man labai smagu, kad visi džiaugėsi, sakė, kad tikrai esu verta to vardo. Kolegų, bendradarbių, psichiatrų iš kitų miestų įvertinimas labai svarbus.

Pasakysiu tokį juoką. Ceremonijoje pranešėjas pasakydavo vardą, pavardę, kiek metų dirba: „net 40 metų“, „net 42-ejus metus“, „dirba net 47-erius metus“… Kai mane pakvietė, tokia lyg ir pauzė buvo. Po to ėjau aiškintis ir sakiau: „Pauliau, tai kodėl mano metų nepasakėt? Turbūt pagalvojot, kad klaida?“ Jis nieko nesakė, tik galva palinksėjo.

Turbūt nedaug kas dirba 51-erius metus. Darbas man buvo svarbiausia. Aš nesakyčiau, kad tai lengvas darbas. Aš esu psichiatrė, ne psichoterapeutė, bet psichoterapijos dalis turi būti. Turi atsirasti emocinis ryšys su pacientu, jis turi patikėti, kitaip net vaistų nevartos. Jam reikia daug išaiškinti. Žmonės labai bijo įsileisti kitą į savo liguistus išgyvenimus, išsipasakoti. Kitas dalykas, ne mažiau svarbus, – dėl ko gali tiek ilgai dirbti? Aš sakau, kad reikia mėgti savo darbą.

Žodžio galia

– Kaip jūs susidomėjote psichiatrija?

– Nuo penkerių su puse metų svajojau tapti gydytoja. Mokiausi Kauno medicinos institute, psichiatriją pasirinkau trečiame kurse. Nuvedė mus į psichiatrijos ligoninę. Kai tik įėjome, pamačiau kampe stovinčią moterį su chalatu ant galvos, marškiniais. Ji buvo basa, kojos žaizdotos. Ligoninėje mus vedžiojo, supažindino, koks ten darbas, kokia specifika. Aš klausiu: „Kodėl ta moteris ten visą laiką stovi?“ Sako, ji ten jau dešimt metų. Sakau: „Tai kodėl jai niekas nesako, kad nestovėtų?“ Man aiškina, kad ji neklauso. Tada galvojau: kaip gali žmogus neišgirsti? Vis tiek reikia ją iš to kampo ištraukti. Tikėjau, kad žodis daug gali. Tai buvo pirmoji pažintis su psichiatrija ir tada ją pasirinkau.

– O kaip jūs atkeliavote į Šiaulius?

– Baigusi mokslus, gavau paskyrimą. Buvo labai nedaug vietų skiriama psichiatrams, nebuvo čia ligoninės, sakė, kad reiks dirbti moterų kalėjime. Visi stebėjosi, net mama klausė: „Ar negalėjai geresnio darbo susirasti?“ Galvojau – atidirbsiu tuos trejus metus. Po jų galvojau grįžti į Kauno rajoną, šalia namų. Bet gyvenimas kitaip susiklostė: ištekėjau, gimė vaikai. Atsimenu lūžį: vyriausioji dukra buvo šešerių, ėjome per bulvarą ir ji sako: „Mama, Šiauliai – labai gražus miestas, ar ne?“ Tada supratau, kad turbūt niekur nebeišvažiuosiu.

– Kaip pasikeitė psichinės sveikatos situacija per tiek jūsų darbo metų?

– Anksčiau buvo labai nedaug medikamentų, labai mažą asortimentą turėjome. O ir jie buvo su ryškiu šalutiniu poveikiu. Dažnai būdavo invalidizacija – neaišku, ar dėl to, kad liga nepagerėjo, ar dėl pašalinių reiškinių. Neuroleptikai buvo labai agresyvūs. Jeigu žmogus susirgdavo šizofrenija, nekildavo nė klausimo – jis iš karto neįgalus. Dabar turime žymiai didesnį medikamentų asortimentą ir šalutinių simptomų nėra tiek, žmonės išlieka darbingi. Gydymo galimybės žymiai didesnės, nereikia bijoti nei gydymo, nei apsilankymo pas psichiatrus.

Dabar labai daug žmonių kreipiasi. Kai aš pradėjau dirbti poliklinikoje, buvo viena dėžutė ir kitos pusė kortelių. Dabar yra trys psichikos sveikatos centrai ir pilna kortelių. Ir eilės. Dabar bando šiek tiek nuimti krūvio nuo gydytojų, nes atsisėdi ir šešias–septynias valandas neatsikeli.

Visgi dar išlikusi žmonių nuostata, kad jei lankaisi pas psichiatrą, negausi vairuotojo pažymėjimo. Dabar sušvelninti įstatymai, bet vienu metu buvo taip. Jei gerdavai kokį nors vaistą, pavyzdžiui, dėl miego sutrikimo, negalėdavai vairuoti. Palaukite: hipnotikai žmogaus organizme išsilaiko šešias valandas, daugiausia aštuonias, – ir dėl to žmogui neduoti vairuotojo pažymėjimo? Kai jis nemiegojęs, įsitempęs, dėmesio koncentracija daug blogesnė.

Nu­si­pel­niu­sio Lie­tu­vos gy­dy­to­jo var­das su­teik­tas Eu­ge­ni­jai Nek­ra­šie­nei, Šiau­lių Dai­nų pir­mi­nės svei­ka­tos prie­žiū­ros cent­ro gy­dy­to­jai psi­chiat­rei. (SAM nuo­tr.)

Kas moko gyventi?

– Su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduriate darbe?

– Man labai nepatinka, kad mes, psichiatrai, esame draudėjai: neleidžiame vairuoti transporto priemonės, turėti ginklo, neišduodame pažymos atlikti notarinius veiksmus. Tai yra sunkiausia. Ne mes draudžiame – įstatymas draudžia.

– O kas teikia daugiausia džiaugsmo?

– Kai žmogus geriau jaučiasi, kai pasako: „Oi, kodėl aš neatėjau prieš dvejus metus?“ Kai ne formaliai, o išeidamas natūraliai prie durų atsisuka ir pasako, kad be reikalo neatėjo, be reikalo bijojo. Išliko mano siekis prakalbinti žmogų ir pasitenkinimas, kad galiu jam padėti

– Kas lemia psichikos sutrikimus? Ar tai yra genetika?

– Paveldimumas yra, kaip ir visose kitose ligose. Sunkesnės formos eina iš kartos į kartą, čia turime omenyje šizofreniją, sunkias psichikos ligas.

Kitas dalykas yra neuroziniai, depresiniai sutrikimai. Kiekvienas žmogus turi kažkokią silpnesnę vietą, tai irgi gali būti paveldima, bet daug reikšmės turi ir aplinka, kurioje asmenybė formavosi, šeima. Mokykloje moko matematikos, lietuvių kalbos, mamos moko skalbti, gaminti valgyti, o kas moko gyventi? Kas moko tvarkytis su emocijomis?

Streso kiekvienas patiria. Kiekvienas mokosi iš savęs. Būtų protinga, jei mokytųsi iš kitų klaidų ir jų nebedarytų. Stresas, emocinė įtampa labai daug kainuoja. Kai žmonės moka tik emocijas slopinti, atsiranda neuroziniai, depresiniai sutrikimai. Ką jau kalbėti apie dabartinį laikotarpį – labai daug įtampos sudarė karantinas, koronavirusas, karas Ukrainoje.

– Ar jūs, kaip gydytoja, jaučiate to pasekmes?

– Labai. Jei žmogus jautresnis, karą, tą grėsmę jaučia ryškiai, nerimauja dėl vaikų, išsivažinėjusių po pasaulį. Yra daug vyresnio amžiaus vienišų žmonių, kurie dėl vienišumo kenčia: vaikai atsiunčia pinigų, kažką nusamdo arba ne, o žmogus vienas būna. Net tie, kurie sugeba savarankiškai gyventi, jeigu yra vieni, jaučia nuolatinę įtampą. Kiekvienas gyvenimo etapas turi savų problemų.

„Kaip žiūri, taip ir matai“

– Jei žmogus iš tikrųjų jaučia nerimą, įtampą, kaip žinoti, kad jau laikas kreiptis į specialistus?

– Pasakyčiau labai paprastai: jeigu man negerai ir nežinau, kas man yra, reikia eiti ir aiškintis. Žmonės bando nusistatyti sau diagnozes, ateina: „gal man depresija?“, „gal man Alzheimeris?“, „gal aš jau išprotėjau?“. Kiekvienas žmogus turi savo specifinę problemą, jie neserga vienodai, nesijaučia vienodai. Su kiekvienu yra labai individualus darbas. Gali sakyti: „Aš blogai miegu, duokit man vaistų.“ Vienas atėjo, kitas išėjo, o kalba gali būti visiškai skirtinga – priklauso nuo to, koks žmogus, kiek gali priimti informacijos, ką jam gali patarti. Tai yra net ir psichoterapijos pradmenys.

Žmogus nemoka pasidžiaugti gyvenimu, fiksuojasi į neigiamus dalykus. Kai jis pavargęs, išsekęs, mato tik bloguosius dalykus, nes energijos neturi. Tada ir malasi po pasyvias mintis. Gyvenimas nėra tik geras arba tik blogas, bet kur žmogus žiūri, tai ir mato. Reikia išmokyti žmones matyti ir teigiamus dalykus.

– O kaip tai padaryti?

– Tai yra darbas su savimi. Sakykime, dabar yra pavasaris, šviečia saulė. 50 proc. turbūt ateina: „Oi, kaip karšta, negaliu.“ Jeigu žiema – slidu, blogai. Tokios smulkmenos – tiesiog gyvenimo gyventi nemoka, priimti to, kas duodama iš gamtos. Susodina bulves, pomidorus balandžio viduryje ir verkia, kad sušalo.

Žmonės lekia, nesustoja, nepagalvoja. Aš taip sakau: jeigu eidamas žiūrėsi į žemę, tai žemę ir matysi. Pakelk akis į viršų – matysi dangų. Kaip žiūri, taip ir matai. Jei matai gerus dalykus, bus geresnė ir nuotaika, ir sveikata.

– Ar koncentravimasis į negatyvius dalykus jau yra ženklas kreiptis į psichiatrą?

– Jeigu žmogus dieną mato blogus dalykus, jis vakare neužmiega. Jeigu vakare neužmiega, rytą, dieną blogai jaučiasi, o vakare net bijo gultis, nes nemiegos. Naktį – juodos mintys. Tas ratas labai greitai užsisuka.

Visada turi žmogus dalyvauti savo gydymo procese. Dėl ko mes bijome psichiatrijos? Bijome atsiverti. Labai sunku išreikšti mintis, atpažinti jausmus. Kaip įvertinti savo būseną? Nemokame analizuoti savęs.

Blogiausia sveikata – medikų

– Kokia dabar didžiausia šiauliečių bėda? Dėl ko dažniausiai kreipiasi?

– Formaliai žiūrint, dėl to, kad nemiega, kad jautrūs nervai, ateina su trumpu prašymu: „Duokit man vaistų miegui.“ Prašo vaistų – negalvoja apie kitą pagalbą. O ir neturime labai daug ko pasiūlyti. Šiauliuose yra psichoterapijos specialistų trūkumas. Ir tie, kurie dirba, nebijokime to žodžio pasakyti, yra vos ne savamoksliai. Dalis tai tikrai.

Visuomenėje yra per mažai psichologijos žinių. Žmonės arba slopina emocijas, arba išreiškia pykčio forma, tada prasideda konfliktai, nenori eiti į darbą. Gyvena įtampoje. Daug skyrybų, o nuo jų vaikai kenčia.

Taip pat – įtampa mokykloje. Ateina daug jaunų žmonių, moksleivių ir studentų. Pasižiūrėkite, kaip keičiasi vos ne kiekvienais metais egzaminų tvarka. Jeigu kas nesimoko, tai turi tą problemą, kad nesimoko. O jeigu mokosi, tai labai sunku, kai keičiasi programos. Jaunam žmogui sunku adaptuotis.

– Iš įvairių šaltinių girdime apie planuojamą psichikos sveikatos sistemos reformą. Ar jums ji atrodo įgyvendinama?

– Gerai, kad kalba, gerai, kad daro. Reformos turi būti. Dabar tai yra teorinis dalykas – nežiūri, kaip bus įgyvendinama. Be abejo, turi būti gairės, bet tada turi būti ir ruošimas. Aš tikiuosi, kad pradės ruošti.

Labai gerai, kad šneka, bet praktinių galimybių nėra – nėra specialistų, psichoterapeutų. Kiek laiko kalbama apie gydytojų atlyginimų pakėlimą? Reikia daugiau investicijų, kad žmonės dirbtų, tada jų daugiau būtų, darbo krūvis sumažėtų, kokybė būtų didesnė. Kenčia visa medicina. Pati blogiausia sveikata yra medikų – psichikos sveikata labai bloga. Į tai turėtų atkreipti dėmesį.

– Vienas iš reformos tikslų – iki 2030-ųjų 40 proc. sumažinti savižudybių skaičių. Ar tai realu?

– Labai staigiai nori viską padaryti.

Mes užmiršome prevenciją. Savižudybių skaičius yra šiek tiek sumažėjęs, bet mes vis tiek dar esame tarp pirmųjų. Gerai, kad atkreipiamas dėmesys, man smagu, kad dabar apie tai kalbama, kad yra planai, bet psichinė sveikata Lietuvoje yra prasta.

– Ar sakytumėte, kad situacija prastėja?

– Ji yra suprastėjusi. Dabar pokovidinis laikotarpis, karo situacija, daug visokių dalykų. Grėsmė išlikusi, tai užtruks. Tai, kas vyksta pasaulyje, turi daug reikšmės. Mes dabar labai daug žinome.

Emigracija taip pat turi didelės reikšmės. Išvažiavę žmonės sugrįžta tikrai ne dėl to, kad ten nepragyvena, o dėl to, kaip gyvena. Viena moteris atėjo ir sako: „Aš dabar grįžau. Buvau dešimt metų tremtyje.“ Nors tai buvo jos pasirinkimas, uždirbo gerai. Rezultatai tokie.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt