Ne vienas dabar tvirtina, kad kažkas žmonėms atsitiko. Jokio sąžiningumo, vien barniai, neapykanta, pavydas... Pajuodęs pasaulis. Ugniagesiai, gamtininkai, rašto ir žodžio žmonės vis aiškina, prašo, o prasidedant pavasariui išvažiuoji už miesto – žolė dega, ir tas jos deginimas yra kaip žmonių nesusiklausymo juodas simbolis. Darbovietėje, parduotuvėje, autobuse, netgi šeimoje į tau tartą skaudų žodį gali rasti dešimt panašių. Ar liksi teisesnis? Ar tapsi laimingesnis? O juk pražystant medžiams, tuokiantis sparnuočiams ir žengiant į vasarą norisi visai kitko. Kodėl į mūsų gyvenimus taip sunkiai kelią randa geri žodžiai, bent truputis meilės, paprasčiausias optimizmas?