Darbš­čio­sios bul­va­ro bi­tu­tės – dai­li­nin­kai-api­pa­vi­da­lin­to­jai

So­viet­me­čiu dai­li­nin­kai-api­pa­vi­da­lin­to­jai bu­vo tos dar­bo bi­tu­tės, ku­rios ir vit­ri­nas api­pa­vi­da­lin­da­vo, ir šrif­tą pa­ra­šy­da­vo, ir nau­ja­me­tes eg­lu­tes pa­puoš­da­vo, ir vaiz­di­nę rek­la­mą „su­meist­rau­da­vo“. Pa­sak tuo­me­čio Šiau­lių vy­riau­sio­jo dai­li­nin­ko Vi­liaus Pu­ro­no, tarp api­pa­vi­da­lin­to­jų bū­da­vo sa­va­moks­lių ar­ba, pa­vyz­džiui, ta­len­tą at­ra­du­sių so­vie­tų ka­riuo­me­nė­je. Ke­li vy­res­nie­ji Šiau­lių dai­li­nin­kai-api­pa­vi­da­lin­to­jai bu­vo trem­ti­niai, ta­čiau šią pa­tir­tį steng­da­vo­si nu­ty­lė­ti.

Daugumą kūrinių lydėjo diletantizmo šleifas

Sovietmečiu kone kiekvienoje miesto sankryžoje stovėdavo fanerinis erdvinis akcentas su politiniu šūkiu ar guviai į ateitį rodančiu „leniniuku“. Kiekviename darbo kolektyve, pramonės įmonėje ar kariniame dalinyje, koridoriuose ar politinio parengimo kabinetuose sienas dengė sienlaikraščiai, vaizdinės agitacijos šūkiai. Artėjant valstybinėms šventėms, dailininkai-apipavidalintojai turėdavo papuošti savo įmonių fasadus, meniškai dekoruoti mašinas, sugalvoti, kaip atrodys eisena.

V. Puronas pasakoja, kad dailininkai-apipavidalintojai būdavo ir savamoksliai ar kūrybinį polinkį suradę per pažįstamus. Keli vyresnieji Šiaulių dailininkai-apipavidalintojai turėjo ir tremties stažą, apie kurį stengdavosi neužsiminti. Kiti buvo kuklūs savo amato meistrai, tapę gamyklų užkaboriuose. Vienas kitas turėjo ir aukštąjį ar nebaigtą aukštąjį išsilavinimą, „kada stikliukas ar bohemiško gyvenimo filosofija primesdavo tokią gyvenimo išraišką meninei sielai“.

Dauguma iš jų buvo „technikumiečiai“, tai yra specialaus vidurinio mokslo lygmens specialistai, kuriuos ruošdavo Telšių taikomosios dailės ir Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumai. Tokių specialistų pageidavo partijų komitetai tam, kad komunistinės tiesos plačiai sklistų per kolūkius, cechus, kad tarybinį žmogų sužadintų, mobilizuotų, uždegtų komunizmui kurti.

Jų reikėjo ir buityje – šriftą užrašyti ant laidotuvių vainiko, iš vario skardos iškalinėti undinę pirtelės interjerui ar pagaminti naujametę kaukę. Daugumą tų kūrinių lydėdavo diletantizmo šleifas, laikinumas, kuris organiškai pabrėždavo politinės vaizdinės agitacijos „brandą“.

Šiauliuose tą darbą dirbant buvo galima sutikti ir „pieštukų“, t. y. „piešimo-braižybos“ specialybę baigusių Šiaulių K. Preikšo pedagoginio instituto absolventų.

„Jei kalbėtume nuoširdžiai, jie buvo XX a. antrosios pusės tautodailininkų atmaina, ryškus, bet iki šiol neįvertintas meninis reiškinys visose Sovietijos broliškose respublikose. Toji apipavidalintojų masė plušėdavo individualiai, poromis ar nedideliais kolektyvais savo prišnerkštuose kambarėliuose. Nepasižymėjo tvarka ir idealia disciplina, tačiau visuomet viską spėdavo. Paprastai per paskutiniąją naktį“, – sako pašnekovas.

Tuometė tvarka reikalavo, kad dailininkai-apipavidalintojai savo kūrinių projektus, kurie bus statomi ar montuojami viešumoje, derintų su miesto vyr. dailininku. Tokiu būdu V. Puronas asmeniškai pažino juos visus.

Diegė vyraujančią madą

Vidutinio dydžio gamyklos laikydavo po porą tokių dailininkų einamoms problemoms spręsti, stambiosios – Televizorių gamykla, „Nuklonas“, „Elnias“ ar Prekybos valdyba – po visą cechą. Aštuntajame dešimtmetyje šį darbą dirbo apie 15 žmonių ir veltui duonos nevalgydavo.

V. Puronas įvardija keliolika pavardžių: Audrutė Urbonaitė, Kęstutis Einigis, Klemas Jankūnas, Arvydas Ostrauskas, Raimondas Bačianskas, Dalytė Židonienė, Adolfina Martinionienė, Regina ir Algis Vaivados, Arūnas Kasakaitis, Algirdas Vaidila, Vidmantas Špinkus (Prekybos valdybos „reklambiuryje“), Vytautas Tautkus („televizoriuose“), Algirdas ir Jadvyga Morkūnai („Vandentiekyje“), Pranas Arlauskas („buitiniame“), Petras Stumbrys ir Vilius Biskis („Elnyje“), Irena Čečkauskienė (Elektros tinkluose), Algirdas Milašauskas („Statybos treste“), Viktoras Stankevičius („Nuklone“), Viktoras Ostašenkovas („Dviračiuose“), Gediminas Tamošiūnas („Aklųjų kombinate“), dar tokia Salomėja, kukli akiniuota mergina...

Pats pirmasis pokario dailininkas-apipavidalintojas, beveik legendinė asmenybė, buvo Jurgis Mykolaitis. Senieji dailininkai, V. Purono teigimu, apie jį pasakodami, visada šypsosi...

O Vytautas Čečkauskas žinojo daug amato paslapčių, turėjo daug patirties, ne kartą pamokydavo amato brolius profesijos subtilybių. Jaunystės metais garsėjo kaip tamponavimo ant stiklo, trafaretų specialistas.

Jis gimė Šiauliuose 1935 m., mokėsi Juliaus Janonio vidurinėje mokykloje, mėgo piešti, dalyvavo mokinių piešinių parodėlėse, o tarnaudamas Sovietų armijoje, išmoko apipavidalintojo amato. 1960 m., grįžęs kaip specialistas, norėjo panašų darbą dirbti Šiauliuose.

Vėliau, Šiaulių prekybos valdybos reklamos biurui nuo neatmenamų laikų, pereigas perėmęs iš V. Čečkausko, vadovavo vyresnės kartos savamokslis dailininkas Einaras Ossas – estas, kuris neturėjo teisės grįžti į Estiją. Pasakojo, kad jis tarnavo vertėju estų SS daliniuose, todėl, atbuvęs „užtarnautą bausmę“, nutūpė Šiauliuose, vedė lietuvaitę. Kalbėjo lietuviškai su akcentu.

E. Ossas, V. Purono teigimu, organizavo apipavidalinimo procesą pagal savo supratimą. Jis pats užsiiminėjo reljefų kalinėjimais iš skardos, mėgo „čekanką“. To laikmečio kūrinukai – tai primityvios mergaičių galvutės, undinė Baltijos restorano svečių kambaryje, kapinių bareljefai.

E. Ossas bendradarbiaudavo su statybininkais, rengusiais parduotuvių interjerą, kurie tada diegė vyraujančią madą: interjeras būdavo iškalamas medžio lentutėmis, kurias padegindavo lietlempe, po to padengdavo laku. Kiek įdomesnis jo darbas (apie 1961 m.) buvo „Baltijos“ restorano veidrodis-pano, puošęs pirmo aukšto valgyklos salę, padarytas iš suklijuotų smulkių veidrodžio stikliukų.

Apie 1980 m. „čekanka“ ir medžio lentelių deginimas lietlempe pasidarė nebereikalingi, išėjo iš mados. „Einaras buvo sukūręs ir daugiau panašių kūrinių, kurie dabartiniu požiūriu būtų tikrai neestetiški, netgi atgrasūs. Vis dėlto E. Ossas buvo reiškinys, tiksliau – proceso, prie kurio ugdymo jis nuoširdžiai prisidėjo, pradžia. Procesas su laiku jį peraugo, aštuntajame dešimtmetyje mieste atsiradus profesionalių jaunų žmonių“, – kalba pašnekovas.

Pirmasis pokario Šiaulių „reklambiuris“

Algimantas Vaidila – sėslus šiaulietis, kuriam buvo skirta visą gyvenimą užsiimti reklama. Buvo baigęs profesinę technikos mokyklą, turėjo frezuotojo specialybę, tačiau pagal profesiją dirbo tik metus.

V. Puronas mena, kad šaunaus frezuotojo ateitį sujaukė sesuo, atsitiktinai laikraštyje pastebėjusi skelbimą – prekybininkams reikalingi dailininkai reklamai. Algimanto piešiniai patiko tuomečiam „reklambiurio“ šefui E. Ossui. Jis ir įdarbino vaikiną Šiaulių prekybos valdybos reklamos biure, priešais dviračių gamyklą „Vairas“ įsikūrusiuose Prekybos valdybos sandėliuose.

Ten ir buvo pirmasis pokario Šiaulių „reklambiuris“. „Senbuvį“ Vytautą Čečkauską Algimantui pristatė kaip pavyzdį, iš kurio reikėjo mokytis. Anų laikų „reklambiurį“ sudarė E. Ossas, viršininkas, ir jie trys: Albertas, Vytautas Čečkauskas ir Vytautas Vaineikis. Vėliau prisijungė dar kažkokia moteris, rusė ar latvė.

Vytautas Ščiuka, pseudovitražo specialistas, dirbo autotransporto įmonėje dailininku-apipavidalintoju. Jis buvo grįžęs iš tremties, ten išmoko dailininko amato. Pasakojo, kaip ten tekdavo iš arklio karčių ar savo plaukų darytis teptukus, piešti politinius lozungus trintos kreidos pliurza.

Pasak V. Purono, Vytautas Šiauliuose sugalvojo savitą pseudovitražo technologiją: skystą spalvotą masę, gaunamą acetone ištirpinus permatomą spalvos filtrą, skirtą teatro prožektoriams, užliedavo ant stiklo, kiekvienos spalvos tarpus atskirdamas vario viela. Jis sukūrė pseudovitražus partijos komiteto bufeto langams tema „Miestai, su kuriais lenktyniaujame“, o didžiausią pseudovitražą „Vincas Mickevičius Kapsukas“ sumontavo pastato pirmojo aukšto foje, laiptinėje.

Leonidas-Piotras ir atvirkščia „s“

V. Puronas sako nepamenantis nei vardo (gal Piotras, o gal Leonidas), nei pavardės pusamžio ruso ukrainietiška pavarde, kuris jį laikė „tarybinės valdžios atstovu menui“. Šis dailininkas-apipavidalintojas nepasižymėjo profesiniais ar technologiniais sugebėjimais, tačiau turėjo kitą kūrybinį turtą – savo biografiją.

Jis pasakojęs, kad buvo jūrų laivyno lakūnas, karo metais ir virš Juodosios jūros skraidė bombonešiu-amfibija. Ties Kerče buvo numuštas, skendo, bet išplaukė, išgyveno, dalyvavo mūšiuose, aprašytuose Leonido Brežnevo atsiminimų knygoje „Mažoji žemė“. Ties Astrachane žuvo visas tų amfibijų dalinys, gyvi liko dviese – to lėktuvo įgula.

„Įtikinamas pasakojimas dvelkė Ilfo ir Petrovo „Dvylikos kėdžių“ jovalu: leitenanto Šmito kojinėmis bei Ostapo ir Kisos menine patirtimi garlaivyje. Gal todėl Leonidas ir buvo priimtas į Prekybos valdybos „reklambiurį“. Po poros mėnesių darbo, kai ten Leonidą visi ėmė „ėsti“ dėl „neraštingumo“, jis netruko pasidaryti dažnas mano kabineto svečias, kur man sėkmingai skundėsi dėl „reklambiurio“ nacionalizmo, kvailo priekabumo ir piktos atmosferos: mat vieni už nugaros piktai šaipėsi, o kiti rėkė“, – prisimena V. Puronas.

Kartą Leonidas-Piotras atsitiktinai parašė atvirkščią „s“ raidę ir tokį šūkį pakabino ant „univermago“. Tada teisinosi, kad jis gi kariavo, jo nemokė, be to, jis – rusas. Kuo jis kaltas?

„Nulėkiau su fotoaparatu Vilniaus gatvėn. Pamatęs kūrinį, paraudau iš pykčio kaip agurkas ir pradėjau kaip gyvatė ant veterano šnypšti: „Jei Tarybų valdžia nebūtų tokia humaniška, liepčiau tave už šonkaulio pamauti ant „s“ raidės iešmo ir pakabinti šalia to užrašo. Dėkok likimui, kad tu rusas, buvęs kariškis. Jei tą būtų padaręs maniškis, draugai saugumiečiai jau dabar iš jo šnicelį darytų, o aš jiems padėčiau. Jei per pusvalandį „s“ raidė neatsisuks, sužinosi, „paškustva“, kas tavęs laukia už antitarybinę veiklą... Ir kad daugiau tavos „mordos“ Šiauliuose nematyčiau“, – juokiasi pašnekovas.