Stipriausia ugniagesė gaisrų negesina

Stipriausia ugniagesė gaisrų negesina
Šiauliai
Reginos Bartkutės asmeninio archyvo nuo­tr.
Elena Monkutė Etaplius žurnalistas
Šaltinis:  Savaitraštis „Etaplius“

Spalio viduryje Lietuvos ugniagesių rinktinė grįžo iš Stipriausiojo ugniagesio pasaulio čempionato JAV. Savaitę trukusios varžybos lietuviams atnešė pasaulio vicečempionų titulą. Kalbamės su vienintele rinktinės dama – pirmą kartą Lietuvai pasaulio čempionate atstovavusia Regina Bartkute, kuri moterų daugiau kaip 40 m. kategorijoje pelnė sidabro medalį.

– Kaip prasidėjo jūsų, kaip gaisrinės saugos specialistės, kelias?

– Vilniaus Gedimino technikos universitete baigiau gaisrinę saugą. Buvome pirmosios moterys Lietuvoje, kurios baigė šią specialybę. Įstojome 1997 m.,
baigėme 2001 m. Lietuvoje buvome septintoji ugniagesių laida. Pabaigusi ir pradėjau dirbti.

Prieš pradedant mokytis, reikia pasitikrinti sveikatą centrinėje medicinos ekspertizės komisijoje. Man dėl akių apribojimas buvo, bet mokytis leido. Šiuo metu mano darbas yra prevencija, priežiūra: objektų planiniai patikrinimai, dalyvavimas statybos užbaigimo komisijose, įvairių akcijų vykdymas, gaisrų tyrimas.

– Kuo jums šis darbas įdomus?

– Prevencijoje nėra nieko apčiuopiamo. Ugniagesiai užgesina gaisrą ir žino, kad užgesino, žmogų išgelbėja ir žino, kad išgelbėjo. Mūsų darbe eini, kažką darai, skleidi informaciją, kalbi su žmonėmis, bet niekada nepamatuosi, kiek iš to yra naudos. Yra bendroji statistika, bet ją lemia daugybė veiksnių: gamta, socialiniai įgūdžiai, pragyvenimo lygis. Su žmogumi pakalbėjai ir nežinai, ar jis tave teisingai suprato. Tai ir yra įdomu, kad nėra kažko apčiuopiamo, tikslaus.

 

– Atrodytų, kad tai kaip tik turėtų demotyvuoti – nežinai, ar gerai atlikai savo darbą.

– Per laiką, per patirtį išgirsti kitų žmonių atsitikimų, pasakojimų, kaip jiems suveikė tas detektorius, kaip jį išgirdo ir ką darė. Tada supranti, kad kažkoks procentas naudos yra. Ta informacija kažkiek atsiliepia. Ir vienas atsiliepimas jau yra nauda.

– Ar būtent tokie atsiliepimai ir motyvuoja? Ar yra dar kažkas, kas spiria į priekį?

– Būtent tokie pasikalbėjimai su žmonėmis ir įvykiai, kurie patys pasako, ar tu teisingai darai. Kai pats supranti naudą, tai ir darbas kitoks, ne toks sausas.

– Kalbant apie pačią gaisrinę saugą, ko mes, lietuviai, nedarome? Kokių mums žinių ar įgūdžių trūksta?

– Pačios skaudžiausios nelaimės – kai gaisre žūsta žmogus. Šiaulių ar visos Lietuvos statistikoje daugiausia žuvusiųjų randama su alkoholio kiekiu kraujyje. Tai yra bendra Lietuvos problema. Kai žmogus išgėręs, jis ir elgiasi neadekvačiai: ir rūko vietoje, ir krosnių nebeprižiūri. Tai toks skaudus dalykas, kurį sunku pakeisti. Su blaiviu žmogumi kalbiesi, jis gal pirmą kartą nesupras, bet antrą supras, nuveši detektorių, paaiškinsi, kaip gali būti. Tai per kažkiek laiko ir atsilieps, žmogus supras. Kai yra alkoholio problema, tai yra sudėtinga.

Dažna priežastis, kai šildymo sezonas, – krosnys. Nėra taip, kad žmonėms labai trūktų žinių, gal greičiau supratimo. Kitą kartą ateini ir sakai: „Nelaikyk tų malkų prie krosnies, gali užsidegti.“ Sako, 20 m. nedegė. Taip, 20 m. nedegė, bet 21-aisiais gali ir užsidegti. Taip pat ir suodžių valymas. Sako: „Aš nevaliau 10 m.“ Taip, 10 m. išdegdavo tie suodžiai, bet po dešimto degimo ta plyta bus kaip rėtis. Nepastebėsi, o kai namas sudegs, bus jau per vėlu.

Jie žino viską, ką ir kaip reikėtų daryti, bet yra toks žmogiškas „man nebuvo, čia tik kitiems“. Trūksta sąmoningumo, kad pas kiekvieną gali kažkas įvykti.

 

– Kaip manote, ar galima šiuo atveju kažką pakeisti, ar ir toliau mokysimės tik iš savo klaidų?

– Man atrodo, kad galima. Žmonės iš lūpų į lūpas, iš kiemo į kiemą perduoda ir tada kiti susimąsto. Yra buvę taip, kad su degiuoju skysčiu kūrė krosnį, įvyko sprogimas, o už sienos buvo vaikas ir nukentėjo. Jeigu tokią istoriją išgirsta kaimynas, kad taip atsitiko būtent jo gatvėje, tikrai pagalvos – juk ne specialiai sužalojo.

Aišku, tokių įvykių būna ne kiekvieną dieną. Gali tą patį padaryti penkis kartus, bet šeštąjį jau atsitiks nelaimė. Dėl to ir kuriamos taisyklės – pagal įvykius. Jos keičiasi, bet esmė ta pati: jeigu yra degi medžiaga, uždegimo šaltinis ir deguonis, gali būti gaisras.

– Jau nemažai metų dirbate šį darbą. Ar situacija keičiasi? Ar daugėja sąmoningų žmonių?

– Gaisrų tikrai mažėja. Kai pradėjau dirbti, buvo labai daug vadinamųjų niekieno žemių – kažkam priklauso, kažkam nepriklauso. Būdavo labai dažnas laukų deginimas, kai net pusė Šiaulių skendėdavo dūmuose pavasarį. Dabar taip nebėra: žemės atiduotos, žmonės dirba, supranta, kad deginti negalima.

Manau, kad čia daugėja sąmoningumo. Iš pradžių galvojo: kas gi čia atsitiks? Dabar ir aplinkosaugininkai skelbia, kad nukenčia ir ežiukai, ir paukšteliai, ir kiti.

 

– Kaip manote, ar įtakos turėjo aplinkosaugininkai ir saugoma gamta, ar tai, kad degintojas galimai gaus baudą?

– Manau, kad ne baudos. Kiekvienas ėmė savo žemės lopinėlį saugoti. Po Žemės reformos, kai žmonės atsiėmė žemes, atsirado daug ūkininkų. Kai kurie rajonai dabar žolės gaisrų beveik neturi, nebent kokia nors močiutė laužą kūrendama pražiūrėjo. Bet ir žolės gaisrai jau nebe hektarais, o arais skaičiuojami. Į savo turtą žmonės žiūri kitaip: jeigu tai yra mano, reikia saugoti, dirbti.

Dar pastebėjome, kad kai buvo karantinas, beveik neturėjome žolės gaisrų. Tik atlaisvėjo – ir prasidėjo. Pasirodo, tai veikė: visi bijojo ligos, nėjo iš namų. Neaišku, ar dėl to, kad negalima deginti, ar dėl to, kad į lauką neišėjo. Tuo metu ir kitų gaisrų, ne tik žolės, buvo mažiau. Tie mėnesiai buvo labai ramūs.

– Nors pati gaisrų negesinate, dalyvaujate ugniagesių varžybose. Kaip jus įtraukė šis užsiėmimas?

– Prieš penkerius metus kolegos pašnekino. Aš buvau mačiusi, kaip vyksta tokios varžybos, sakiau, kad tikrai ne man – ką aš ten darysiu? Visgi nuėjau pabandyti.

Atvedė į trasą, nieko nepadarau: manekeno nepakeliu, virvių nepatraukiu. Kolegos skatino bandyti toliau. Jie ruošėsi varžyboms ir aš lankiau kartu tas treniruotes. Po kiek laiko sako: „Vilniuje bus varžybos – važiuojam!“ Jaučiausi nepasiruošusi, bet nuvažiavau.

Trasą įveikiau gal per šešias minutes. Manekeno nepakėliau – šiaip ne taip už kaklo nutempiau. Kitaip niekas iš aikštelės neišleido: atėjai į varžybų trasą ir turi pabaigti. Tais metais užsikabinau, pradėjau ir sporto klubą lankyti – reikia fizinio pasiruošimo, neužtenka vien treniruočių.

Labai draugiškas mūsų kolektyvas. Važiuodavome kur nors į Lenkiją, ten, kur netoli, už savo pinigėlius. Nuvažiuoji, gauni kokį dalyvio medalį – jau paskata. Taip metai po metų ir penktaisiais jau ir rezultatai pasirodė. Pradžioje džiaugdavausi, kad nuvažiavau ir pabaigiau trasą. Kai gauni medalį, aišku, džiaugiesi, pagalvoji, kad visas darbas atsipirko, bet nepasakyčiau, kad tai yra tikroji motyvacija.

– Kaip vyksta atranka į rinktinę?

– Pasiruošimas vyksta visus metus. Aš asmeniškai lankau sporto klubą, nes man taip atrodo paprasčiau. Mūsų sportas sezoninis – pavasarį prasideda, rudenį baigiasi. Nebus taip, kad visą žiemą ant pečiaus gulėjai, o pavasarį pasiruošei ir dar gerų rezultatų pasiekei. Pavasarį, kai prasideda treniruotės, renkamės prie tikrosios trasos ir bandome vietoje daryti. Taip iki Lietuvos čempionato.

Lietuvos čempionate dalyvauja apie 60–70 vyrų. Moterų nebūna daug – šiemet buvome trise. Penki geriausiai pasirodžiusieji patenka į rinktinę, o šiemet buvo nuspręsta deleguoti ir vieną moterį. Lietuvos rinktinė į pasaulio čempionatą išvažiavo ketvirtą kartą ir visą laiką grįžo su prizinėmis vietomis.

– Kokių įspūdžių parsivežėte iš pasaulio čempionato? Ar susidūrėte su kokiais nors sunkumais?

– Pirmasis iššūkis buvo skrydžiai. Gerai, kad nereikėjo iš karto startuoti. Laiko skirtumas didžiulis – gal devynių valandų. Kai lėktuve praleidi 11 valandų, nelabai supranti, ar čia diena, ar naktis. Matai, kad lauke šviesu, kaip ir turėtų būti diena, bet miego nori.

Iššūkis buvo ne tik laiko skirtumas, bet ir tai, kad Sandis, miestas Jutos valstijoje, kur vyko čempionatas, yra kilometro aukštyje. Mus įspėjo, kad bus šiek tiek kitaip, negu esame įpratę. Kai pirmą dieną atėjome į trasą, atrodo, stengėmės, bet laikai buvo labai prasti. Nesupratome, kas vyksta. Baigi trasą, bet vis oro trūksta, atrodo, kad niekada jo neužtenka. Visų europiečių laikai buvo prasti – ne tik mūsų. Kitomis dienomis, kai adaptavomės, buvo geriau.

Čempionatas vyksta savaitę. Keturios dienos yra atrankinės: bėgioji ir stengiesi papulti į patį čempionatą. Penktadienį vyksta individualių bėgimų finalas, o šeštadienį – komandinių, tandemų rungčių. Reikia daug fizinės ištvermės – ne kiekvieną dieną gali su tokiais krūviais susidoroti.

Be to, kai važiuodavau dėl savęs ir už savo lėšas, viskas būdavo paprasčiau. Kai įrašė į Lietuvos rinktinę, atrodė, kad ta Lietuva taip ir prispaudė: dabar turi kažką daryti ir daryti geriau nei įprastai. Atvažiuoji jau ne už save. Koks kam skirtumas, kaip Regina prabėgs? Nelabai ir įdomu. Bet kai atstovauji Lietuvos vardui, tai prideda streso.

– Kas buvo smagiausia?

– Šiltas oras. Kai išvykome, pas mus jau buvo vėsu, o ten 24–25 laipsniai. Trumpos rankovės, aplink gražūs vaizdai, miestas, apsuptas kalnų: kurioje miesto dalyje bebūtum, aplink matai kalnus. Amerikiečiai visada šypsosi, nežinau, ar nuoširdžiai, ir niekur neskuba.

– Kaip atrodė jūsų rungtis?

– Turėjome bėgti su sertifikuotais ugniagesio rūbais, kvėpavimo aparatu. Nesu svėrusi, bet kalbama, kad vien ta apranga sveria 20–30 kg. Reikia suvynioti 20 kg žarną, ją užsidėti ant peties ir užlipti į ketvirtą aukštą. Tada tą nešulį meti į specialią dėžę. Po to taip pat 20 kg žarnų ryšulį reikia užtraukti į viršų ir vėlgi įmesti į dėžę. Tada bėgi laiptais į apačią. Ten yra vadinamasis kaizeris, toks kūjis, ir platforma, sverianti apie 60 kg, kurią reikia numušti iki tam tikros ribos.

Tuomet bėgi slalomą, po jo būna žarna su vandeniu, ją nutempi apie 30 m ir turi su vandeniu numušti taikinį. Paskutinė dalis – 80 kg sveriantis manekenas. Jį reikia atbulomis nutempti 30 m – iki finišo linijos. Tai yra nukentėjusiojo gelbėjimo imitacija. Juokavo, kad Amerikoje svoris turėtų būti didesnis.

– Ar pateisinote savo pačios lūkesčius?

– Prieš išvažiuojant, sakiau, kad užtenka, jog būsiu pirma moteris, deleguota į pasaulio čempionatą. Tikrai negalvojau, kad galiu prizinę vietą užimti. Po atrankinių bėgimų, kai laikai ėmė gerėti, supratau, kad bus prizinė vieta. Nesitikėjau, bet labai džiaugiausi. Iš tikrųjų bendroje įskaitoje aš buvau šešta, savo amžiaus kategorijoje (moterų daugiau nei 40 m., – aut. past.) – antra. Gal ir gerai tas amžius (juokiasi).