„Kaip gera ramiai gyventi, patikėk manimi“, – šypsosi šiaulietis Marijus, stebintis visuomenės kovas dėl Nakvynės namų perkėlimo į miesto centrą bei požiūrio į benamius. Kone dešimtmetį jis pats, visas žaizdotas, sunkiai paeinantis ir girtas, glaudėsi laiptinėse, rūsiuose, šilumos trasose. „Bomžą“ mušė, daužė, degino ir sprogdino. Jį keikė, vaikė, tyčiojosi ir... nuoširdžiai globojo. Parodytas gerumas buvo stipresnis – Marijus nebe benamis, o sūnų ir žmoną turintis labdarius. Maža to, prieš kelis mėnesius jo šeima išbraukta iš socialinės rizikos šeimų sąrašo.
Pasirinkite savo miestą
