Marijaus kelionė – nuo „bomžo“ iki labdariaus (vaizdo įrašas)

Šiauliai

Laimingas. Buvęs benamis Marijus: „Septyneri metai laimės, ramybės. Kokia laimė, kai žinai, kad turi šeimą, kad turi pamatą, kad nereikia galvoti, ką valgysi, kur miegosi. Kiekvieną vakarą, kai atsigulu į lovą, sau pasakau: „Esu pats laimingiausias žmogus. Nes turiu savo lovą, galiu ištiesti kojas ir nebijoti, kad kažkas ateis ir pasakys „Eik iš čia“ ar suspardys kaip šunį.“ (Aud­ro­nio Rut­kaus­ko nuo­tr.)

Jurgita KastėnėŠaltinis: Etaplius.lt

112949

„Kaip gera ramiai gyventi, patikėk manimi“, – šypsosi šiaulietis Marijus, stebintis visuomenės kovas dėl Nakvynės namų perkėlimo į miesto centrą bei požiūrio į benamius. Kone dešimtmetį jis pats, visas žaizdotas, sunkiai paeinantis ir girtas, glaudėsi laiptinėse, rūsiuose, šilumos trasose. „Bomžą“ mušė, daužė, degino ir sprogdino. Jį keikė, vaikė, tyčiojosi ir... nuoširdžiai globojo. Parodytas gerumas buvo stipresnis – Marijus nebe benamis, o sūnų ir žmoną turintis labdarius. Maža to, prieš kelis mėnesius jo šeima išbraukta iš socialinės rizikos šeimų sąrašo.

Pokyčiai – po sūnaus atėmimo

Marijaus, jo žmonos Ligitos ir sūnaus vieno kambario bute bendrabučio tipo name – šilta ir švaru. Naujas šaldytuvas, mikrobangų krosnelė, indauja, dvi sofos-lovos, televizorius, galingas kompiuteris.

Ligita užpliko arbatos, o pats šeimos galva sako dabar svajojantis nusipirkti dviejų kambarių butą. Vyras su žmona gyvena iš jųdviejų neįgalumo pašalpų ir ne pelno siekiančios veiklos – baldų, buitinės technikos, kompiuterinės įrangos, rūbų, avalynės perdavimo už „ačiū“ ar auką tiems, kuriems jos labiausiai reikia.

Prieš kelis mėnesius Marijui ir jo žmonai Ligitai socialiniai darbuotojai pranešė – jie yra išbraukiami iš socialinės rizikos šeimų sąrašo. Į rizikos šeimų grupę jie buvo patekę po lemtingo paslydimo. Prieš septynerius metus vyras ir moteris, tuomet auginę vienų metų sūnų, ėmė ir užgėrė, „blūdijo“. Kažkas pranešė vaiko teisių gynėjams, tad atvykę specialistai išsivežė berniuką į vaikų globos namus.

„Kartojau ir kartosiu: dėkui Dievui, kad iš manęs buvo atimtas vaikas. Tada tokį spyrį gavau. Turbūt tokio siaubo dar nebuvau patyręs“, – šiandien sako jis.

Sūnaus Marijus ir Ligita neturėjo dvi savaites. Tos dvi savaitės buvo košmariškos. „Kai atėmė vaiką, buvo pragerti visi pinigai, autobuso bilietėliams neturėjome. Man sunku vaikščioti, bet kasdien pėsti ėjome iš Pramonės g. į vaikų globos namus už Šiaulių maniežo. Ėjau įsikibęs į žmoną. Nieko nekeikiau, bet sakiau sau, kad pats kaltas dėl savo kryžiaus. Pats turiu jį ir nešti“, – sako vyras, prisimindamas, kad kai vakare nusiaudavo batus, kojinės prie nutrintų pėdų buvo prilipusios nuo kraujo.

Marijus tada pasakė Ligitai, kad jei atgaus vaiką, gyvens kitaip. Lankė sūnų kiekvieną dieną. Įvykdė visus socialinių darbuotojų reikalavimus, užsikodavo nuo alkoholio pusei metų.

„Nuėjome į bažnyčią pasėdėti. Pasimeldėme ir išėjome po gero pusvalandžio. Tada suskambo telefonas. Mums pranešė, kad rytoj galime ateiti atsiimti sūnaus. Man nė kojos nebeskaudėjo. Buvo euforija, apsiverkiau, džiaugsmas didžiausias. Tiek energijos atsirado. Nepamiršiu to jausmo niekados“, – sako jis.

dsc01682.JPG

Po septynerių metų – nebe socialinės rizikos šeima

Ir štai – po septynerių metų tvarkingo gyvenimo, bendravimo su vaiko teisių specialistais, socialiniais darbuotojais Marijui ir Ligitai pranešta, kad jie nebelaikomi socialinės rizikos šeima. Marijus atvirauja to visai nenorėjęs. Todėl, kad socialiniai darbuotojai jam tapo tikrais šeimos nariais.

„Mes prie jų „užaugome“. Kas neaišku – skambinu socialiniams darbuotojams. Bet kokiu klausimu. Visada laukdavau, kai turėdavo atvažiuoti. Daug kas ant jų pyksta. Pykau ir aš, kol alkoholis nebuvo išsivalęs iš smegenų. O tada supratau, kad nieko baisaus. Jie tikrai padeda. Septynerius metus socialinės darbuotojos Diana ir Arnolda labai dėl mūsų stengėsi. Kaip mamos. Ir jos labai džiaugėsi, sakė, kad praktikoje esame pirma šeima, kuri taip pasikeitė“, – kalba pašnekovas.

Marijaus gyvenimas įgavo šviesų atspalvį ne tik dėl to, kad visiškai atsisakė alkoholio. Nieko apie kompiuterį nežinojęs vyras išmoko juo naudotis, susikūrė paskyrą feisbuke, įkūrė ne pelno siekiančią labdaros grupę ir ėmė tarpininkauti tarp tų, kurie nori atiduoti savo daiktus, ir tų, kurie jų ieško. Už „ačiū“ ar norimą auką.

Galima pagalvoti, kad šis darbas lengvas, tačiau Marijus kartais ištisą parą prasėdi prie kompiuterio. Sužinojęs, kad kažkas ieško kokio nors rakando ar technikos, išsyk deda skelbimus. Ir tikrai atsiranda, kam daikto nebereikia, kas sutinka padovanoti.

3.jpg

Norint pasikeisti, reikia labai to norėti

Nusijuokęs, kad įvykdė, rodos, neįmanomą gyvenimo užduotį – iš prasigėrusio „bomžo“ tapo rūpestingu šeimos žmogumi, Marijus drąsiai gali pasakyti iki šiol nesuprantantis tų, kurie niekina žmogų dėl jo praeities.

„Mane žmonės buvo nurašę. Jei kažkada toks buvai, vadinasi, negali būti žmogumi“, – sako pašnekovas, vis dėlto prisipažindamas, kad labai skeptiškai vertina faktą, kad prie Šiaulių geležinkelio bėgių perkeliami Nakvynės namai, kuriuose įsikurs būtent benamiai. Nes jie patys nieko nedaro, kad gyvenimas pasikeistų.

„Kai man kažką dykai duodavo, nevertinau. Visur priš... Ir jie taip darys“, – mano vyras.

Marijaus teigimu, benamiai per bėgius tempsis savo mantą, nelaimių tikrai gali nutikti. Išgąsdins, būdami girti, senukus, vaikus.

„Mes, visuomenė, negebame atskirti, kuris namų neturintis žmogus jau yra „bomžas“, o kuris – ne. Pažįstu keletą žmonių, kurie neturi namų, bet labai stengiasi, kad gyvenimas pasikeistų. Man pasikeisti padėjo gera Dievo rykštė“, – sako jis.

Marijus įsitikinęs, kad, norint gyventi kitaip, pirmiausia reikia atsisakyti senų draugų, įpročių, o svarbiausia – nebijoti prašyti.

„Jei tik panorėsi, tau daug kas padės. Labai daug gerų žmonių yra. Kai sėdėjau ant laiptų su buteliu ir cigarete, buvo paprasčiau keikti gyvenimą, sakyti, kad visi „pasikėlę“, kad manęs niekas nemyli, kad esi vienas nuskriaustas pasauly, nereikalingas. „Dėjau“ ant visų, keikiau, kad ir gerai, nereikalingi jie man, man visi buvo priešai. Kol nepradėsi kitaip žiūrėti į save, į pasaulį, nieko nebus. Juk aš pats susikūriau tokį gyvenimą. Niekas manęs neprivertė gerti, tapti „bomžu“. Aš pats.
Kai dabar pagalvoju, kiek pragėriau... Du butus būčiau nusipirkęs“, – sako vyras.

mariaus-gyvenimas-infografikas.jpg

Neįgalumas – po užpuolimo

Marijus sunkiai vaikšto, jam leidžiama kelti ne daugiau kaip penkis kilogramus svorio. Jo stuburas pažeistas, kojos sunkiai klauso, stringa kalba.

Kai dar gyveno laiptinėse, ėjo naktį Šiaulių centre mineralinio vandens nusipirkti. Priešpriešais besiartinantys du gerai apsirengę jaunuoliai jį pargriovė ir ėmė spardyti. Daužė, tyčiojosi ir reikalavo dokumentų, pinigų.

Marijus šiaip ne taip parsirado į laiptinę. „Išsilaižė“, o po kurio laiko ėmė justi, kad nugarą kažkaip traukia, kojos nebelaiko. Gyveno taip ir tik prieš kelerius metus sužinojo, kad jam stuburo nervas pažeistas.

Kodėl jis tada nesikreipė į medikus? Neturėjo socialinio draudimo. Kartą jį, laiptinėje nušalusį kojas, nuvežė į ligoninę. Pakišo medikai po karštu dušu, atšildė ir išleido.

Tiesa, į medikus Marijui yra tekę ne kartą kreiptis. Dėl baltosios karštinės – kai neturėjo už ką išgerti – jis kelis kartus gulėjo psichiatrijos ligoninėje.

Kartą apsigyveno pas gerą žmogų prie K. Donelaičio kapinių. Negėrė tris dienas ir staiga išgirdo kažką jam į ausį dainuojant. Pakelia akis – trys „mergičkos“ jį apkalba, koks jis baisus, kaip baisiai apsirengęs, ir juokiasi iš jo. Puolė haliucinacijų vejamas Marijus bėgti...

„Atbėgau iki Šiaulių centro, bėgu per bulvarą ir šaukiu: „Padėkite man.“ Niekas dėmesio nekreipė, o viena moteris greitąją iškvietė. Psichiatrinėje septynias dienas vaistų „papumpavo“ ir išleido. Grįžti negalėjau, viską buvau pas tą gerą žmogų išdaužęs. Vėl atsidūriau gatvėje“, – sako jis.

lietuva-infografikas.jpg

„Pacanai“ degino ir sprogdino pramogaudami

Marijus paglosto dešinį petį. Ant jo – didelis randas. Jis liko po to, kai į benamį paaugliai laiptinėje petardą metė. Ši sprogo, išdegino kūne skylę, prie kurios prilipo sintetiniai išsilydę marškinėliai...

„Baisūs tie vaikai 12–13 metų. Gerdavo laiptinėse, rūkydavo. Kartą miegojau šiluminiame mazge, name statybos vyko. Apkrovė jie mane kartonais ir padegė. Pabundu – degu, dūmų pilna. Išbėgau į lauką. Ten kirpykla kažkokia buvo, vyras su vandens kibiru mane užgesino“, – prisimena Marijus.

Kartą vyras Dvaro gatvės konteineryje pasirausė ir nuėjo sau. Pribėgo paauglys – suspardė, sudaužė. Šiaip – dėl linksmumo.

Tačiau Marijus sako, kad gyvenime sutiko ir gero jaunimo. Studentai laiptinėse pledu miegantį užklodavo, ar suberdavo jam metalinių monetų. Iš užsieniečių yra gavęs net 200 Lt. Kokia senutė blynų ar „kokletų“ išnešdavusi pavalgyti.

siauliai-infografikas.jpg

Pagalba – iš atsigavusių likimo draugų

Kaip Marijus nusirito iki benamio gyvenimo? Gyveno jis su broliu, motina ir patėviu nuosavame name. Kai patėvis mirė, mama priėmė gyventi girtaujantį, ne kartą kalėjusį tėvą. Kai Marijui buvo 17 m., tėvą užmušė, po mėnesio mirė ir mama. Liko jie su broliu, kuris taip pat išgėrinėjo. Išgėrinėti pradėjo ir Marijus.

Vyras dirbo visokius darbus, kodavosi nuo alkoholio, vėl pradėdavo gerti. Buvo sukūręs šeimą, bet alkoholis tapo stipresnis, tad pragėrė ir mašiną, ir žmoną, ir vaiką, ir namus. Būdamas vos 23-ejų, susidėjo su valkataujančiais draugais ir atsidūrė „padjiezde“.

Marijus sako buvęs jautrus, bet įniršti taip pat mokėjęs. Būdamas paauglys, pats mušė „bomžus“, tyčiojosi iš jų. Iš kur tas įniršis buvęs, jis nežino.

„Kartą sėdėjau „padjiezde“, gėriau vyną ir verkiau. Šaukiausi Dievo ir prašiau – arba pasiimti pas save, arba parodyti kelią, kur eiti. Po dviejų dienų susitikau pažįstamą Audrių. Tas pasiūlė vykti peržiemoti į vieną Kelmės rajone esančią sodybą. Tada nepasakė, kad toje sodyboje – alkoholikų reabilitacijos bendruomenė“, – prisimena jis.

Sodyboje ištiko baltoji karštinė. Viską matė – ir dangų, ir žvaigždes, ir vaiduoklius. Padėjo jam likimo broliai išsilaikyti, sodyboje jis praleido pusę metų.

Grįžęs į Šiaulius, sužinojo, kad mirė brolis – sušalo, žydų kapinėse ant rogučių prigulęs. Marijus vėl pradėjo gerti... Vėl rūsiai, laiptinės...

Bevalkataudamas Marijus sutiko tą patį Audrių. Neprieštaravo, kad jį nuvežtų į reabilitacijos sodybą. Po trijų mėnesių nusprendė, kad pakaks valkatauti. Susivokė, išblaivėjo protas.

Susipažino su mergina, su ja kartu apsigyveno ir susilaukė kūdikio.

„Nereikia man tų salotų“

Marijus sako, kad jam labai patinka prisiminti, kaip jis anksčiau gyveno. Tam, kad iš puikybės dėl dabartinio gero gyvenimo nepradėtų aukštinti savęs ir menkinti kitų.

„Va, Ligita iškepė kepsnių, bulvių išvirė, o aš pradedu piktintis, kad negi jai buvo sunku ir salotų padaryti. Pradedu „važiuoti“ ant jos. O tada kažkoks kumštis kad trinkteli man per galvą iš dangaus: „Ar girdi tu? Prisimink, kaip gyvenai. Iš konteinerio duoną supelijusią ėdei ir buvo skanu.“ Net nuraustu ir pasakau: „Atsiprašau, Ligita, nepyk, mažiuk, tikrai labai skanu. Nereikia man tų salotų“, – šypsosi vyras.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt