Baltoji lazdelė – ne asmenukėms daryti

Šiaulių centras, autobusų stotelė. Lūkuriuojantys vyrai ir moterys lyg susitarę nuščiūva ir ima sekti akimis jaunuolį. Išklypusias šaligatvio plyteles šis atsargiai „glosto“ baltąja lazdele ir ramiai žingsniuoja pro šalį. Ir tada prie jaunuolio prieina mergina. Apsikabina ir įsisiurbia į lūpas. Žmonės šypsosi. Šypsosi ir vaikinas, lankstydamas baltą lazdelę ir įsikibdamas merginai į parankę. „Taip, esu įsimylėjęs“, – atvirauja 26-erių šiaulietis Lukas Gabalis.

Per gyvenimą – šmaikštaujant

„Tik nepripulkite prie manęs nejučiomis. Mano lazdelė – puikus ginklas“, – šmaikštauja Lukas, kai telefonu tariamės susitikti Šiaulių autobusų stotyje. Jaunuolis pokštauja ir susitikus. Klausia, ar vyras nesupyks, kad einu į kavinę, įsikibusi dailiam jaunuoliui į parankę. Klausia ir ar neatrodo per prastai, nes nevilki marškinių, o kojas apsiavęs „Crocs“ guminiais pusbačiais. Juk rudenėjant nesuprasi, kaip autis, – tai lyja, tai saulė kepina.

O kavinėje Lukas užsisako kavos su pienu ir pasimėgaudamas gurkšnoja. Kavą jis labai mėgsta. Kai keturiolikmetis iš Šiaulių išvyko į Vilnių, su draugais kavutę mėgo gurkšnoti gal net labiau, nei mokytis. O vėliau susizgribo, kibo į mokslus Kaune, vėliau – Panevėžyje, tad dabar gali pasidžiaugti turintis du diplomus: profesionalaus masažuotojo ir socialinio darbuotojo.

Bet pagal specialybę Šiauliuose Lukas nedirba. Sveikata neleidžia visu etatu padėti pacientams atstatyti jų sveikatos. Todėl jau metus jis kasdien miesto maršrutiniu autobusu vyksta į vadinamąjį aklųjų kombinatą. Dirba ten visokius darbus, surinkinėja detales į maišelius ar kitas įvairių detalių surinkimo funkcijas atlieka.

„Jei nusipirkote sekciją, o mažuose maišeliuose su varžteliais vieno jų trūksta, gal ir mes neįdėjome. Bet nebūtinai aš“, – juokiasi pašnekovas.

Seniau aklieji ir silpnaregiai kombinate sukdavo į rites laidus, bet šio gerai apmokamo darbo nebeliko. Jaunuolis sako, kad greičiausiai robotai iš žmonių šias funkcijas atėmė.

Be jis nepyksta – visų pinigų neuždirbsi. Didžiausia laimė yra pabūti su tais, kurie puikiai žino visus neįgaliojo gyvenimo niuansus. Juk, pavyzdžiui, jei netyčia matantis žmogus kitam ant kelnių išlies kavą, mažų mažiausiai bus palydėtas neapykantos kupinu žvilgsniu. Aklasis į tai dėmesio nekreips – išsiplaus dėmę ir toliau draugaus.

Šiaulių infrastruktūra akliesiems – priešas

Luko darbas prasideda anksti – 6 val. ryto, tad tenka keltis apie 5 val. ir savarankiškai autobusu pasiekti darbovietę. Po darbo, apie 15 val., jis vėl žingsniuoja į autobusų stotelę ir po 15–20 minučių pasiekia namus pietiniame mikrorajone.

Tiesa, kartais jaunuolis išlipa Autobusų stoties stotelėje, kai prireikia papildyti mėnesinį bilietą. Lukas tokias problemas sprendžia be niekieno pagalbos, tačiau sako turintis nemažai priekaištų Šiaulių valdžios vyrams ir moterims, kad silpnaregiams ir akliesiems mūsų miestas ypač priešiškas.

Lukas sako teikęs ne vieną prašymą-pasiūlymą Savivaldybei, jos įmonei „Busturas“, ką šie gali padaryti, kad akliesiems būtų mieste patogiau gyventi. Atsimušė į abejingumo sieną.

Ką gi Lukas nori pasiūlyti?

Pirma – autobusai turi turėti išorinių garsiakalbių, kurie praneštų, kokio maršruto autobusas atvažiavo. Klaipėdoje tokia sistema yra, tad akliesiems netenka klausinėti aplinkinių, ar atvyko jam tinkantis autobusas.

Antra – autobusuose pranešama, kokia bus kita stotelė, tačiau ne visuose. Arba taip tyliai, kad tenka vėl klausinėti aplinkinių, ar jau reikia išlipti.

Trečia – komposteriai kiekviename autobuse pritvirtinti skirtingose vietose, tad Lukui tenka apgraibomis jų ieškoti, klausinėti žmonių, kad pažymėtų bilietą. O svarbiausia – kam išvis reikia žymėti mėnesinį bilietą? Juk kitą mėnesį jis nebegalios, o pinigai sumokėti – važiavai autobusu ar ne. Be to, ir elektroninio bilieto pažymėjimo garsas toks tylus, kad nesigirdi – užfiksuotas bilietas ar ne.

Ketvirta – seniau autobusai, važiuojantys vadinamojo aklųjų kombinato link, buvo su dideliais juodais skaičiais žaliame fone. Geriausiai silpnaregiui matomas kontrastas – juodi skaičiai geltoname fone, tačiau tokių numerių kažkodėl mieste nebėra.

Penkta – daugelyje Europos šalių aklieji naudojasi viena elektronine kortele viešajam transportui. Taip pat daugelyje šalių neįgalūs žmonės gauna leidimus iš Savivaldybių ir važinėja nemokamai.

Šešta – Šiauliuose vos keli šviesoforai prie perėjų yra su garsiniu signalu. Net prie prekybos centro „Akropolis“ šviesoforas garso neskleidžia ir šį faktą Lukas vadina miesto gėda.

Septinta – kituose šalies miestuose perėjos prasideda ir baigiasi grublėtu reljefiniu kraštu. Taip aklieji sužino, kad jau perėjo gatvę, tačiau Šiauliuose apie tokį gyvenimo palengvinimą nepagalvota.

Aštunta – aklieji nesupranta, kodėl neįgalumo pažymėjimą turi rodyti, tiek pirkdami elektroninį bilietą stotyje, tiek autobuso vairuotojui ir kontrolieriui. Nes dabar atrodo, kad iš neturėjimo ką veikti jie vieni kitus tikrina-pertikrina.

Devinta – Šiauliai dėl gatvių remonto taip iškasinėti, kad Lukas jau nebekomentuoja, kaip aklajam „paprasta“ po juos vaikštinėti. Tik klausia, į ką kreiptis, kad prie jo namų būtų pastatytas ženklas, jog čia vaikšto aklasis. Gal tada vairuotojai kieme nepristatys tiek mašinų ir, norint pro jas praeiti, nebeteks išeiti į judrią gatvę.

Pagalbininkai – išmanieji telefonai

Lukas nevengia papasakoti ir savo istorijos, kodėl jo akys skiria tik šviesą ir tamsą. „Gimdymo trauma“, – sako ir tęsia, kad kol buvo mažas, dar matė, lankė „Sandoros“ mokyklos pirmąją klasę. Privalėjo gerti vaistų, kad besikaupiantys galvos ertmėse vandenys neužpiltų akių.

„O jie tik šliūkšt – ir užpylė. Mama galvojo, kad nenoriu ruošti namų darbų, o aš nebelabai mačiau“, – prisimena jis.

Vėliau Lukui buvo skirtas individualus mokymas namie, o nuo penktos klasės jis vėl lankė „Sandoros“ mokyklą. Jei mokytis tekdavo individualiai, mokytoja ateidavo į namus arba Lukas su ja susitikdavo bibliotekoje.

O po septintos klasės teko apsispręsti, ką daryti. Luko mama nebespėjo dirbti ir kartu mokyti sūnų. Juk kas kitas, jei ne ji, turėjo vaikui skaityti visus vadovėlius – fizikos, istorijos, geografijos ir kt.

„Mokydavausi trims dienoms į priekį – kai mama laiko turėdavo. Kažką atsimeni, kažko nebelabai. Visko buvo. Būdavau ir aš pervargęs, ir mama“, – šypteli Lukas.

Be jokios abejonės, dėl individualaus darbo kentėjo Luko socialiniai ryšiai. Todėl ir išvyko į Vilnių – Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrą.

Depresija, įtampa, stresas – taip pirmuosius savarankiško gyvenimo žingsnius įvardija jis, bet sako vėliau pripratęs. Aštuntoji klasė, kurioje mokėsi, buvo didelė – net 13 mokinių.

„Paprastai klasėje būna 3–7 mokiniai. Įsivaizduokite, koks garsas, kai mokiniai ima Brailio raštu barškinti rašomųjų mašinėlių klavišais. Jaučiausi kaip kariuomenėje – lyg tankai važiuotų. Iš kairės tankistas, iš dešinės – tankistas, prieky – tankas šaudo. Bet nieko – pripranti ir nebegirdi“, – juokiasi jis.

Tiesa, Lukas sako, kad Brailio raštas dabar akliesiems reikalingas tik pradinėse klasėse. Kad mokinys suprastų, kas yra raidė, skaičius. O šiuolaikinės technologijos taip pažengusios, kad vyresniems Brailio raštas bereikalingas gal tik dienoraščiui rašyti – kad niekas negalėtų perskaityti.

Regėjimo neįgaliesiems šiais laikais talkina kompiuteriai, išmanieji telefonai, kurie yra „prakalbinti“: diktorės balsu pasako, kokie klavišai liečiami, ir perskaito tekstą. Lukas ištiesia savo išmanųjį telefoną ir paprašo pabandyti juo pasinaudoti. Juokiasi, pamatęs klausiantį žvilgsnį, kodėl neatsidaro ekrane pirštu paliestos ikonėlės.

„Aklas žmogus juk ekrane bet ko gali prisispaudyti. Todėl įdiegta tokia programa, kuri pasako, kokią ikonėlę palietei. O ją atverti gali, du kartus smarkiai stuktelėdamas pirštu“, – paaiškina.

O kaip Lukas parduotuvėje apsiperka? Jaunuolis kompiuteriu parašo, kokių produktų reikia, ir atsispausdina lapą. Tada parduotuvėje paprašo salės darbuotojo, kad prekes surinktų pagal sąrašą ir atneštų jam prie kasų sumokėti.

„Tik iki šiol nežinau – galiu salės darbuotojo tokios pagalbos prašyti ar ne?“ – juokiasi Lukas.