„Kaltinimo naratyvai, purvo vonios, šmeižimo kultas, politinių oponentų atviri įžeidimai. Labai dažnai politinėje retorikoje įdarbinama ironija. Kita vertus, kurdamas savo įtikinamumo etosą, politikas apeliuoja ir į nekvestionuojamus autoritetingus išorinius šaltinius: žemę, šeimą, bendruomenę, Lietuvą, tautą. Galima apibendrinti, kad Lietuvoje sugestyvios retorikos išraiškos svyruoja nuo emocionalaus lyrizmo iki grubaus negatyvizmo“, - sako socialinių mokslų daktarė Giedrė Vaičekauskienė.