Dažnai lankydamiesi didelėse miestų poliklinikose pasigendame šeimos gydytojų atidumo ir dėmesio. Tai lemia laiko trūkumas, nesureguliuoti pacientų srautai, nuvilia ir formalus požiūris. Jis ypač juntamas, kai tėveliai atveda pas šeimos gydytoją nuolatos sirguliuojantį mažylį, ar jo kabineto duris praveria senyvo amžiaus žmogus, kuriam diagnozuota ne viena lėtinė liga ir kurį vargina pablogėjusi bendra savijauta. Pasitaiko atvejų, kai jų negalavimai ar nusiskundimai rimtai nevertinami, sakoma, kad vaikas iš ligų išaugs, o senjorui primenama, kiek jam yra metų.