Kova prieš agresorių – gydant ukrainiečių dantis

Lietuva

Aurimo Šatokino nuo­tr.

Oksana LaurutytėŠaltinis: Etaplius.LT

314073

Rugpjūčio pabaigoje Lietuva ir Ukraina minės dvi svarbias datas – 23-iąją švęsime Baltijos kelio dieną, o 24-ąją – Ukrainos nepriklausomybės dieną. Šiaulietė odontologė Leta Skirmantienė, jaunystėje dalyvavusi Baltijos kelyje, dabar nuolat tiesia pagalbos ranką Ukrainai. Moteris dalyvauja „Blue/Yellow“ medikų misijose, gydydama Ukrainos karių ir civilių dantis. „Aš pajutau, kad man reikia ten būti“, – sako ji.

Medikų krūviai – neeiliniai

Apsilankius Šiauliuose gyvenančios L. Skirmantienės šeimos namuose, moteris sako turinti prašymą – straipsnis turi būti apie už tėvynės laisvę kovojančius ukrainiečius ir „Blue/Yellow“
medikų misijas, o ne apie ją.

„Mano motyvas vykti į Ukrainą paprastas: galiu tai daryti, moku gydyti, teikti odontologinę pagalbą. Tų žmonių, kurie aukoja „Blue/Yellow“, pinigus paverčiu į realią pagalbą. Esu tik tarpininkė. Kovoju prieš agresorių tokiu būdu“, – paaiškina gydytoja.

Leta sako labai norėjusi į Ukrainą vykti jau su pirmąja gydytojų misija, bet aplinkybės susidėliojo nepalankiai, todėl išvyko su antrąja praėjusių metų rudenį. „Dabar ten esu buvusi tris kartus“, – nusišypso ir paaiškina, kad į medikų misijas Ukrainoje vyksta tik savanoriai: odontologai, šeimos gydytojai, slaugytojai ir kt. Visi savanoriai būna patikrinami, praeina kelis filtrus ir tik tada gauna atsakymą, tinka misijai ar ne.

Šiuo metu Lietuvoje tokių medikų savanorių yra apie 15, į Ukrainą vykstama maždaug kas du mėnesius. Jau dabar numatyta, kad netrukus į misiją išvyks du odontologai, šeimos gydytojas ir slaugytoja.

„Blue/Yellow“ suorganizuoja medikams automobilį, aprūpina apgyvendinimu, gydymo priemonėmis. Ukrainoje medikų iš Lietuvos komanda bendrauja su vietos valdininkais, „Blue/Yellow“ atstovais, kurie ir nurodo, kur vykti gydyti žmonių.

Dvi misijas šiaulietė su kolegomis dirbo ambulatorijose Charkivo apskrityje, Derhačių rajone, esančiame netoli Rusijos sienos. Trečią kartą dirbo Chersono apskrityje, kaimelyje netoli fronto linijos.

„Į Ukrainą važiuojame dviem savaitėms. Apsigyvename ir kasdien vykstame vis į kitą vietovę, kurią mums nurodo. Kartais būna, kad į tą vietą, kur gyvename, ir patys kariai atvažiuoja pagalbos“, – sako moteris.

Praktika paprasta – kabinete dirbama dviese su kitu odontologu. Kai vienas dirba, kitas asistuoja, vėliau pasikeičiama vietomis.

Krūviai yra tikrai neeiliniai. „Per dvi darbo savaites priėmėme apie 150 pacientų. Paskutinį kartą vykau viena, nes vasarą neradome naujo komandos nario. Per trečiąją misiją priėmiau 140 pacientų – karių ir civilių, o man asistavo slaugytoja Vaiva. Ji nėra odontologė, bet labai stengėsi“, – džiaugiasi Leta.

Feis­bu­ko pa­sky­ro­je Le­ta da­li­jo­si: „Pa­siilgs­tu su­tik­tų žmo­nių. Ci­vi­lių pa­cien­tų ir ka­rių. No­ri­si su­ži­no­ti, kaip jiems se­ka­si. Pa­siilgs­tu sa­vo ko­man­dos – su Vai­va Jankiene️ ir Skir­man­tu Krun­kai­čiu.“ (Le­tos Skir­man­tie­nės as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.)

Vietoj gydymo – danties rovimas

Šiaulietė pastebi, kad odontologinė pagalba, kurią teikia lietuviai Ukrainoje, tobulėja. Pirmojoje medikų misijoje dalyvavo keturi odontologai, kuriems teko naudoti tuos pačius instrumentus, kuriuos turėjo vietos odontologai. Tiesa, Ukrainoje jie iki šiol vadinami stomatologais.

Lietuvos odontologai kokiame nors pastate gauna patalpą, kurioje kartais net odontologinės kėdės nėra. Jei būna – prabanga. Įprastai naudojama paprasta kėdė, pagalvė. Apšvietimo nebūna arba būna labai blogas.

„Į misijas pasiimame ir savo instrumentų, vaistų, savo optiką. Turiu patirties, todėl galiu sakyti, kad odontologijos situacija kariaujančioje šalyje tokia, kokia buvo Lietuvoje prieš 30 metų. Pirmosios misijos metu buvo tokių momentų, kad kolegos turėjo rinktis, ar rauti dantį su pirštais, ar naudoti bet kokias reples – įrankių odontologijai nebuvo. O kai vykau antrą kartą, turėjome daug instrumentų, „Blue/Yellow“ nupirktų, mobilų odontologinį įrenginį, turėjome jau galimybių dantis ir plombuoti, labai gerų vaistų, nuskausminamųjų“, – sako gydytoja.

Pasak Letos, dantų plombavimo ukrainiečiai labai laukia. Ne paslaptis, kad dėl karo neturintys galimybių nuvykti į didesnius miestus taisytis dantų žmonės vietoje danties gydymo, jo plombavimo renkasi danties rovimą.

„Danties rovimas, o ne gydymas ir yra ta pagalba, kurią tuo momentu galime padaryti. Ir tai tikrai pagalba“, – atsidūsta odontologė, pridurdama, kad Lietuvoje dėl vienos skylutės dantų juk niekas nerauna – gydo.

„Man ypač liūdna. Viena pacientė Lietuvoje sakė, kad esu dantų mama, nes dantį saugau kiek tik įmanoma. Siūlydavau ukrainiečiams dėti vaistų, kad jie vėliau nuvyktų į didesnį miestą toliau gydytis. Bet jie rinkdavosi išrauti, nes gydytis neturi galimybių“, – pasakoja odontologė.

Reikalas tas, kad visos odontologijos paslaugos Ukrainoje yra mokamos. Odontologijos nemokamos nėra. Danties rovimas kainuoja 1 000 grivinų, kai alga – 1 500.

„Pavyzdžiui, yra ligoninė, joje dirba odontologai ir jie už gydymą ima pinigus. Pacientui reikia turėti galimybių pas juos nuvykti, už ką nuvykti, ir turėti sveikatos nuvažiuoti. Pasienyje daugiausia likę gyventi jau pagyvenę žmonės, jie neturi pinigų, gyvena iš pašalpų ir jiems gauti odontologo pagalbą – misija neįmanoma“, – pastebi šiaulietė.

Uk­rai­no­je dėl ka­ro tiek ci­vi­liai gy­ven­to­jai, tiek nu­ken­tė­ję ka­riai ne­ga­li gau­ti vi­sų bū­ti­niau­sių me­di­ci­ni­nių pa­slau­gų. Šiau­lie­tė odon­to­lo­gė Le­ta Skir­man­tie­nė kar­tu su ki­tais sa­va­no­riais me­di­kais iš Lie­tu­vos da­ly­vau­ja mi­si­jo­se. (Le­tos Skir­man­tie­nė

Labai svarbu pasitikėjimas

Lietuviai Ukrainoje savo kailiu pajuto, kad medikų misijos yra agresoriaus taikinys. Leta pasakoja, kad buvo situacija, kai, dvi dienas iš eilės dirbant Chersono srity, tame pačiame kaimelyje netoli fronto linijos, buvo iš anksto suplanuota, kad dirbs ir trečią dieną.

„Kažkaip antrą dieną sugalvojome, kad vakare išvažiuosime. O kitą dieną buvo numesta bomba netoli tos vietos, kur gyvenome. Galbūt tai išdavikų, informatorių veiklos pasekmė. Ne vienas toks atvejis yra buvęs“, – atvirauja gydytoja, akcentuodama, kad atsargumo tikslais vietos gyventojai tik išvakarėse sužino, kad pas juos atvažiuos medikų iš Lietuvos. Planai gali būti ir greitai pakeičiami.

Ir patys ukrainiečiai prisibijo kreiptis į atvykusius gydytojus pagalbos. Jie vengia susibūrimų dėl galimų apšaudymų, išdavikų. Pirmą dieną ateina moterys, vaikai, antrą dieną jau įsidrąsina vyrai, trečią sulaukiama daugiau pacientų.

„Jei kitos misijos metu vėl į tą patį kaimą atvykstame, žmonės jau pasitiki. Labai svarbu pasitikėjimas. Jie per karo metus matė atvažiuojančiųjų, kurie, ne paslaptis, atvyksta tik pasifotografuoti, pasireklamuoti“, – atsidūsta moteris, neslėpdama, kad ir lietuvių komandose yra buvę savanorių, kurie atsiskleidė ne iš gerosios pusės. Su jais lietuviai medikai tikrai nebevažiuos. Buvo ir nepakėlusiųjų įtampos... Kai rauni dantį kariui, girdisi sprogimai, negali pasakyti, kad nebedirbsi – reikia procedūrą baigti.

Tiesa, moteris pastebi, kad visi žmonės, kuriuos susitiko, kuriems pagelbėjo Ukrainoje, kažkokie ypatingi. Ne dėl to, kad jie Ukrainoje gyvena, dirba, o dėl to, kad tėvynėje pasiliko gyventi, nepaisant to, kad ten karas.

Kaip Letą į misiją išleido vyras, dvi dukros? „Aš esu tvirta savarankiškai priimti sprendimus. Labiausiai tėtis buvo prieš. Man jis nesakė nieko, bet paskambino sesei ir jai mane išbarė. O jauniausia mano dukra pasakė: „Mama, tik tu nemirk, būk atsargi.“ Pažadėjau, kad saugosiuosi. Aš labai rami esu. Daug ką galiu iškentėti. Rėkiančius kaprizingus vaikus odontologinėje kėdėje aš galiu ramiai iškentėti. Nežinau, kas mane gali sunervinti. Ukrainoje labai svarbu nepanikuoti. Aišku, kai raketa skrenda, krenti ant žemės, nėra taip, kad nereaguoji“, – šypsosi 53-ejų pašnekovė.

Iš Uk­rai­nos Le­ta par­si­ve­žė bom­bos, ku­ri kri­to už 250 m nuo na­mu­ko, ku­ria­me Lie­tu­vos me­di­kai dir­bo, ske­veld­rą. Nuo jos iki šiol sklin­da ka­ro kva­pas – me­ta­lo, pa­ra­ko, dū­mų. Tia­hyn­kos me­ras me­di­kams ją pa­do­va­no­jo. (Le­tos Skir­man­tie­nės as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­

Smagiausia – pamatyti pacientus gyvus

Leta iš Ukrainos parsivežė dovaną – lėlytę. Šias lėlytes siuva ukrainiečiai vaikai ir siunčia į frontą kariams. „Mus pakvietė į Derhačių savivaldybę ir įteikė. Medikų misijos ukrainiečių labai laukiamos ir mylimos“, – pastebi ji.

Leta sako, kad medikų misijų liūdniausia dalis – matyti, kaip žmonės kenčia, matyti, kiek patyrė Ukrainos kariai, kaip jie išsekę fiziškai, psichologiškai. „O smagiausia – pamatyti tuos pačius pacientus gyvus, pamatyti gyvus tuos, kurie mus globoja. Ir, atsisėdus po sunkios darbo dienos, su džiaugsmu suvokti, kad padėjai, išgelbėjai“, – sako Leta.

Pašnekovė pastebi, kad, gyvenant Lietuvoje ir sekant žinių srautą, labai dėl pažįstamų Ukrainoje išgyvena. O gyvenant Ukrainoje, visus karo įvykius priimi ramiai, kaip neišvengiamą realybę. „Labai stengiamės dirbti gerai. Gal kiek sunku, gal elektros nėra, antskrydžiai, bet – viskas gerai. Žinoma, būdavo dienų po darbo, kai norėjosi verkti. Bet ne todėl, kad pavargai, o dėl emocijų, kurias gauni iš pacientų, to, ką jie papasakoja“, – dalijasi gydytoja.

Prisimindama Lietuvą nusiaubusią audrą, kai daugelis neturėjo elektros, o keliai buvo užversti, Leta sako galinti išvesti paralelę. Tai mums gera treniruotė suprasti, kas gali būti, jei agresorius mus pultų.

„Mums iš vieno kaimo dėl rusų dronų atakos reikėjo skubiai išvažiuoti, pagrindiniu keliu važiuoti buvo pavojinga ir negalima. Vietos gydytoja mus išvedė aplinkiniais keliukais, kuriuos ne visi žinojo. Tokios detalės, bet jas reikia žinoti. Turėti generatorių, pačiam savimi mokėti rūpintis, o ne skųstis“, – pastebi moteris, prisipažindama su šeima apsitarusi, ką jie darytų rusų agresijos atveju.

„Blue/Yellow“ gy­dy­to­jams nu­per­ka vais­tų. Šei­mos gy­dy­to­jai Uk­rai­no­je pa­cien­tams diag­no­zuo­ja li­gą ir duo­da vais­tų 3–4 mė­ne­siams. „Vien pa­cien­tui duo­ti re­cep­tą ne­pa­kan­ka. Vais­ti­nės yra už ke­lių de­šim­čių ki­lo­met­rų, o ir pi­ni­gų pa­cien­tai ne­tu­ri“, – sa­ko Le­ta

Šeima yra nukentėjusi nuo okupantų

Pasitinkant Lietuvai ir Ukrainai svarbias datas, Leta sako, kad visada, kai groja Lietuvos valstybės himnas, jai darosi graudu. „Dalyvavau Baltijos kelyje, Ukrainos nepriklausomybės paskelbime nedalyvavau, bet jų išsilaisvinimas dar tęsiasi. Juk karas yra išsilaisvinimo kovos dalis“, – pastebi.

Pačios Letos šeima yra nukentėjusi nuo okupantų – senelis, mamos tėtis, kilęs iš Kuršėnų, su visa šeima buvo ištremtas į Buriatiją. Jos mama tada buvo dar kūdikis.

„Visą vaikystę girdėjau, kad senelis ištremtas neteisingai, neva kažkokia kaimynė pamelavo, jog jis nešdavo maisto miškiniams. Net atėjus nepriklausomybei, girdėjau tą versiją, kad senelis buvo neteisingai apkaltintas. Ir visai neseniai teta pasakė, kad tai – tiesa. Penki žmonės rėmė partizanus, mano senelis nešė maisto ir dėl to su šeima buvo ištremtas“, – dalijasi moteris.

Dar šiaulietė sako iš artimųjų visada girdėjusi, kad „ruskis – brudas“. „Galvodavau, kad bendrai taip negalima sakyti. Apie jokią tautą. Bet šiandien matau, kad mama ir tetos buvo teisios...“ – atsidūsta ji.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt