Kai rajono dailininkų ar tarptautinių plenerų dalyvių parodoje pamatai paveikslą, tarsi apsigaubusį mėlynais ūkais, gali net neskaityti autoriaus pavardės – žinai, kad jis – Linos Urbanavičienės. Augalai, vaizdiniai, detalės, išplaukę tame ūke – tokie mažumėlę kilstelėti nuo tvirto realybės pagrindo ir paženklinti gebėjimu matyti ir jausti daugiau, nei gali aprėpti įprastu kasdieniu žvilgsniu. Todėl Linos darbus galėtum pavadinti paveikslais su paraštėmis, kuriose telpa ne tik autorės matymas, bet ir žiūrinčiojo „pastabos“ – visi tie jausmai, įspūdžiai, asociacijos, gimstančios iš pažinties su kūriniu.