Iš mėlyno ūko

Kaunas

Virginija ŠimkūnienėŠaltinis: Etaplius.lt

75103

Kai rajono dailininkų ar tarptautinių plenerų dalyvių parodoje pamatai paveikslą, tarsi apsigaubusį mėlynais ūkais, gali net neskaityti autoriaus pavardės – žinai, kad jis – Linos Urbanavičienės. Augalai, vaizdiniai, detalės, išplaukę tame ūke – tokie mažumėlę kilstelėti nuo tvirto realybės pagrindo ir paženklinti gebėjimu matyti ir jausti daugiau, nei gali aprėpti įprastu kasdieniu žvilgsniu. Todėl Linos darbus galėtum pavadinti paveikslais su paraštėmis, kuriose telpa ne tik autorės matymas, bet ir žiūrinčiojo „pastabos“ – visi tie jausmai, įspūdžiai, asociacijos, gimstančios iš pažinties su kūriniu.

untitled.png

Personalinė – tik antra
Pati dirbdama Kaišiadorių kultūros centro parodų organizatore, savo pačios darbų parodomis Lina Urbanavičienė lepina nedažnai. Sausį centre vykusi jos personalinė – viso labo antroji tokia, ir tai, kaip sako pati autorė – atsitiktinė. „Autorius, kurio paroda buvo suplanuota, netikėtai atsisakė, neliko kitos išeities“. Vis tas kuklumas, kuris dažnai lydi menininkus, daugiau įpratusius rodyti kitus, organizuoti atidarymus, pristatymus kolegoms, ir tame rate pritrūkstančius dėmesio sau. Todėl Linos Urbonavičienės paroda prasidėjo ir praėjo tyliai. O gera paroda buvo!

„Visi mes ateiname iš savo vaikystės“...

Tapyba atėjo iš vaikystės. Krinickų šeimoje augantiems trims vaikams buvo įprasta matyti virtuvėje triūsiančius tėvus: mamą, gaminančią valgyti, ir kamputyje su teptuku įsitaisiusį tėtį – Juozą Krinicką. Tik kai įsikūrė naujame bute, tėtis gavo „dirbtuves“ – su savo paveikslais įsitaisė mažiausiame kambarėlyje, kuris prisiminimuose taip ir išliko tarsi apgaubtas stebuklingos auros – ten, kur jis tapė, nebuvo galima siausti ir bėgioti, liesti teptukų ir dažų...

Tuometinę Žiežmarių vidurinę Lina Krinickaitė baigė aukštu pažymių vidurkiu, tad galėjo rinktis ką panorėjusi. Ši galimybė turėjo ir antrą pusę – apsispręsti pasirodė nelengva, tik pačių mokslų pabaigoje, maždaug kovo mėnesį, pasirinko – stos į Kauno taikomosios dailės mokyklą, apipavidalintojos specialybę. Mokslai ir toje, anuo metu gerą vardą turėjusioje mokykloje, sekėsi gerai, tačiau... gyvenimą sudrumstė netikėtai sutikta draugė; „Negi tau užtenka tik šitos mokyklos?!“ Tai buvo spyris siekti daugiau.

Taip prasidėjo studijos Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakultete. Ir – paradoksas – jos kuriam laikui iš gyvenimo ritmo išstūmė tapybą. Paskaitos, seminarai, jauna šeima bendrabučio kambarėlyje su pirmagimiu sūnumi. –Daug metų nepiešiau visai. Paskui, kai atsikraustėme į Kaišiadoris ir pradėjau dirbti tuometiniame LOC-e (Kaišiadorių laisvalaikio organizavimo centras), prireikė prisidėti prie scenografijos dalykų. Centre vyko daug renginių, kiekvienas jų prašėsi tinkamai apipavidalintos scenos, - taip vadinamos „darbo biografijos“ pradžią prisimena Lina Urbanavičienė, kai smagu buvo kurti vienoje komandoje su režisiere Irena Kazakavičiene.
Ir vieną kartą...
Bėgo laikas, kažkur perspektyvoje, kaip tame mėlyname ūke, kartkartėmis smilkteldavo noras pasiimti teptuką, bet... „Buvo labai nedrąsu. Juk dailės, tapybos specialiai nesimokiau. Su pagarba žiūrėdavau, kaip dirba mūsų asai – dailininkai Dzedulioniai, I. Kuzinevičienė, R. Simonaitis.

Man jie visada buvo didžiausi autoritetai. Kartą viename plenere pabandžiau aliejų. Patiko, bet...“. O likimas todėl ir vadinasi likimu, kad kartais ima ir nusprendžia už mus. Linos likimas nusprendė... sulaužyti jai koją. Staiga nebeliko tų daugybės darbų, rūpesčių, bėgimo – tik namai ir ramybė, kurioje subrendo kažkas, kas vos tik koja sugijo tiek, jog buvo įmanoma atsistoti, L. Urbanavičienę pastūmėjo prie molberto. Ilgam. „Pamenu, atremiu gyjančią koją į minkštą kėdę, ir piešiu, piešiu...“.

Atsirado daugiau drąsos, į dailininkų plenerus jau įsijungė ne tik kaip parodų organizatorė, bet ir kaip dailininkė. Naujų postūmių suteikė tarptautinis bendradarbiavimas, kai per Tekstilės būrelio vadovę Tatjaną Prakapienę rajono dailininkai užmezgė ryšius su kolegomis iš Lenkijos. Ten sutiko menininkų ir iš kitų šalių, prasidėjo bendros parodos, tarptautiniai plenerai...

– Savęs profesionale nelaikau, juk tapybos niekur specialiai nesimokiau. Labai daug duoda plenerai, jų metu išmoksti gerų dalykų, iš kolegų išgirsti naudingų patarimų. Ir apskritai – bendras kūrybinis procesas įkvepia. Jaučiu, kaip keičiasi braižas, motyvai. Tik iš mėlynos spalvos išlipti sunku.

Kažkaip intuityviai ji ateina, - sako Lina, neskaičiuojanti, kiek paveikslų nutapė per savo gyvenimą. Ir paties mėgstamiausio savo darbo neturi – gal toks dar tik atsiras? Prie paveikslų neprisiriša, todėl su jais atsisveikina be liūdesio – žino, kad gims kiti. Tai nereiškia, kad darbai nebrangūs – dailininkė prisipažįsta, kad žiūrėdama į savo paveikslą, prisimena aplinkybes, kuriomis jis gimė, nuotaikas, emocijas tapant, kažkieno išsakytą komentarą, atsiliepimą... Tai – tarsi gyvenimo istorija – to, vidinio, nematomo.

Tapyti stengiasi kasdien, išnaudoti visą laisvą laiką. Jei vasara – erdviame savo sodybos kieme, terasoje, kurią tenka iškloti celofanu, nes kūrybiniame procese nėra laiko galvoti, kad ant grindų neužtikštų koks lašas dažų. Rudenį ir žiemą – kambaryje po specialia lempa „turiu tokį kamputį namie“. Eskizų nedaro, tapyba – tarsi savotiška meditacija. „Kartais būsimą paveikslą pamatau. O kartais – tiesiog pasiimi drobę, nusipieši foną iš tų spalvų, kurias „matei“, o paskui pieši ir nežinai, kuo pasibaigs, tarsi prapuoli tame paveiksle ir kažkas vedžioja tavo ranką. Nežinau, kaip įvardinti tą būseną“.

Dailininkė sako mėgstanti eksperimentuoti, savo eksperimentuose tampa vis drąsesnė – „Ilgainiui supratau – reikia „nusiimti rėmus“. Tapydama mėgsta klausytis muzikos.
Namai
Pirmieji kritikai – namiškiai. Ypač sūnus Tomas, kuris pasako tokių dalykų, į kuriuos verta įsiklausyti. Dar, pasak L. Urbanavičienės, labai „sveika“ pabaigus darbą jį nufotografuoti arba tiesiog pažiūrėti į paveikslą per veidrodį. Tada jį pamatai tarsi kitomis akimis. Būna, kad korekcijų kūriniai susilaukia ir po ilgesnio laiko: pasikabini namuose, vaikštai pro jį – ir vieną kartą pastebi, kad kažkas ne taip. Tada taisai.

Arba gimsta naujas paveikslas. Šeimoje daugiau dailininkų nėra, bet yra supratimas ir palaikymas. Nors vyro specialybė - statybos inžinierius, tačiau, kaip sako Lina, širdyje turi stiprų grožio, meno pojūtį. Labiausiai savo žmogui Lina dėkinga už plenerus, į kuriuos ne tik kad išleidžia be priekaištų, bet ir aplanko kasdien, teiraujasi, ar ko netrūksta, ko atvežti. Arba štai – kai reikėjo iš Lenkijos po parodos parsivežti paveikslus, kantriai nuosavą automobilį vairavo 800 kilometrų...

Abu mielai važiuoja į sūnaus koncertus Vilniuje – miestą, kuriame jaunystėje svajojo apsigyventi. Namai, kuriuose tave supranta – tik tokie namai, kuriuose gali kurti. Turėti juos – didelė laimė.
Kai gyventi ir dirbti nenuobodu
Lina Urbanavičienė prisipažįsta, kad jaukiau jaučiasi grupinėse parodose. O pirmąją personalinę surengė tėčio Juozo Krinicko jubiliejaus proga – kaip dovaną svarbiam savo gyvenimo žmogui. – Laikui bėgant vis daugiau tėčio bruožų pastebiu savyje, - kalba Lina, su tėčiu gimusi tą pačią dieną.

Tačiau braižas abiejų – kitoks. Jei dukra iki šiol negali atsistebėti, kaip įmanoma sugebėti taip realistiškai perteikti vaizdą, tai tėvą stebina ir žavi Linos interpretacijos fantazija. – Jis kuria, kaip mato, aš – savaip. Gamta man kaip sufleris, ieškau spalvų ir formų, kad vaizdas suskambėtų, - sako L. Urbanavičienė. Rengdama personalinę parodą dailininkė pajuto trauką ciklui, su šia idėja gyvena iki šiol, nors dar neišsirinko temos tam būsimam, bet „širdyje jau kirba“tai, kas ateis iš kasdienio gyvenimo mozaikos, kuri – labai įvairi.

Pirmiausia – šiemet dailininkė planuoja surengti personalinę parodą Žiežmariuose, taip pat – Neformaliojo švietimo padalinio salėje. Metai žada būti pilni darbų: Kaišiadorių kultūros centras laimėjo finansavimą keturiems projektams, tad veikti tikrai bus ką. Žiemariuose – Mažojoje kultūros sostinėje vyks Tarptautinis dailininkų pleneras. Štrichai jam kol kas sidėlioti dar ne visi, tačiau jau nuspręsta, kad dailininkai gyvens Liutonyse. Parodos Kaune rengėjai taip pat yra paprašę darbų iš Kaišiadorių ir apie Kaišiadoris, Kaišiadorių kultūros centre, kaip ir kasmet, suplanuotos rajono ir šalies menininkų parodos.

– Nenuobodu. Čia labai didelės galimybės saviraiškai, - paklausta, ar nepasiilgsta normuoto darbo nuo 8 iki 17-os valandos,su laisvais savaitgaliais, atsako Lina, kuriai kiekvienas renginys – tarsi egzaminas su jauduliu ir ilgais apmąstymais po to.
Su savimi
O atsigauti nuo visų veiklų geriausia gamtoje. Miške. Vienai. Nors daugelis klausia, ar nebūna nejauku. – Dar labai mėgstu keliauti, tačiau ne visada išeina. O miškas visuomet pasiekiamas, - kalba dailininkė, kuriai patinka klajoti, stebėti ir fotografuoti detales, džiaugtis netikėtai išryškėjusiomis šakomis, ant jų „padžiautais“ voratinkliais, medžių lapais keliaujančiu vabaliukais. Tiesiog – eiti ir žiūrėti. Arba – atsiduoti beveik fanatiškam pomėgiui grybauti.

Tai – iš vaikystės. – Dažnai aplanko toks „išplautas“ prisiminimas iš tų laikų, kai dar neturėjau nė dešimties. Iš miško Dzūkijoje grįžta senelis... Jis visuomet parnešdavo puokštę mėlynių. Detaliai aiškindavo, kaip nepasiklysti miške, kokie požymiai rodo kryptį. Jo patarimais vadovaujuosi iki šiol. Ilgą laiką galėdavau grybauti tik Dzūkijos miškuose, mat senelis buvo išaiškinęs, kokiose samanose kas auga. Kaip šiandien girdžiu: „Matai kupstelį? Pakelk samanas ir pažiūrėk“.

Pribėgu, pakeliu – grybas! Todėl labai sunku buvo įprasti prie čionykščių miškų... – dailininkų vaikystės kraštovaizdis senelių
namuose lydi iki šiol. Gal ir tas mėlynas ūkas – iš ten? Žiemą mėgsta megzti riešines. Daugiau dėl to, jog tiesiog nemoka sėdėti taip, kad rankos nebūtų užimtos kokiu nors darbu. Buvo laikas, kai ryte rijo knygas. – tiesiog, pasak Linos, buvo toks poreikis. Dabar tie poreikiai – bangom, vieni išeina, kiti ateina. Ir niekada nežinai, kas išplauks iš to mėlyno ūko...

untitled1.png

untitled2.png

untitled3.png

untitled4.png

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt