„Šiapus ir anapus paveikslo“

Šiauliai

Dariaus Ančerevičiaus nuotrauka.

Kvadratas. Meno teritorijaŠaltinis: Etaplius.lt

218006

„Laiptų galerija“ kviečia į vilnietės tapytojos, ilgametės Vilniaus dailės akademijos Tapybos katedros vedėjos Gražinos Vitartaitės tapybos parodą „Šiapus ir anapus paveikslo“.

Tapytojos vaikystė prabėgo Krekenavos miestelyje ant Nevėžio krantų – ta vietovė, saugoma unikalios Nevėžio kilpos, dabar paskelbta regioniniu parku. Ten kunigavo ir eiles kūrė Maironis. Ta vieta, aplinka – tai pradžių pradžia, kuri suformavo tapytojos kūrybos savastį. Jos moto – vidinės laisvės link – per ilgą kūrybinį kelią yra atrastas ir įgyvendintas, autorė, nevaržoma jokios įtakos, turi susiformavusi braižą, asmeninę tiesą. Nesivaikydama jokių madų, ji savo kūryboje naudoja peizažą, įterpdama simbolius ir daug abstrakčių sąlyginių formų. Tai suteikia paveikslams daugiasluoksniškumo ir prasmės.

G. Vitartaitė pasakoja: „Peizažas, kurį pasirinkau gamtos ir paties gyvenimo reginiui nusakyti, – tai tapybos laukas, kuriame spalva sukuria erdvę, šviesą, judėjimą ir gali perteikti stiprų jausmą, daugialypį jutiminį pasaulį, kur praeina labai plona riba tarp abstrakcijos ir natūros. Visas mane supantis kraštovaizdis yra pilnas – gelmė ir oras pripildyti nykstančių ir virstančių naujomis formų, naujos kokybės. Burbuliavimo, kitimo, virsmo procesas vyksta be pradžios ir be pabaigos – amžinybėje.“

Parodoje persipina kelios temos: piliakalniai, Neringa ir tėviškės peizažai. Autorės idėjoms išreikšti labai svarbi erdvė, kurią ji randa Neringos juostoje. Ten nutapyti darbai ypač įtaigūs, nėra nereikalingų detalių. G. Vitartaitei erdvė asocijuojasi su laisve, kai niekas netrukdo akiai iki pat horizonto, – su vidine, kūrybos laisve. Ji stengiasi užfiksuoti trapią akimirką laiko tėkmėje, kuri ypač juntama Neringoje, kur pėdos smėlyje ar stiebeliai užpustomi ir po akimirkos virsta smėlio bangelėmis – begalybės simboliu. Visa tai autorė meistriškai perteikia tapybos kalba.

Piliakalniai – dar viena G. Vitartaitę įkvepianti tema, kur ji randa savo tapatybę, ryšį su gimtąja žeme. „Aplankiau Kernavės, Upytės, Pavištyčio, Paveisiejininkų, Bakainių, Pilionių ir kitus piliakalnius, siekdama patirti vietos savitumą, energetiką, pajusti peizažo struktūrą, spalvą, erdvę, pagauti įspūdį. Prieš tapydama turiu pajusti impulsą, sąveiką su aplinka, konkretaus piliakalnio erdvėje – simbolinį bendruomeninį ryšį. Pilno piliakalnių komplekso vaizdo nebūtų be šventųjų ąžuolų giraičių, kurios tarpdavo artimoje piliakalnių aplinkoje. Masyvūs, archajiški, nenuspėjamo atspalvio žalumo ąžuolų kamienai deklaruoja solidų amžių, galybę, jau primirštą giraitės svarbą lietuvio gyvenime. Šventybrasčio ąžuolai, augantys Kėdainių rajone, Šventybrasčio kraštovaizdžio draustinyje, yra botaninis Lietuvos gamtos paveldo objektas, saugomas nuo 1960-ųjų. Man tai skirtingos būties, seno ir naujo sąveikos įtampa, išreikšta per spalvą ir formų kontrastą.“

Kai filosofo Arvydo Šliogerio paklausė, kokia filosofija jam priimtiniausia: Aristotelio, Platono ar kita, jis atsakė, kad vis dėlto rinktųsi tėviškę, senelio kiemo šabakštyną, – ten jis randa savo filosofiją, šaknis ir įkvėpimą.

G. Vitartaitės naujausios drobės taip pat nutapytos tėviškėje, kur ji randa savo savastį ir įtaigą. Brandžios pastarųjų metų kūrybos paroda žiūrovą kviečia sustoti, trumpam atsitraukti nuo buities, įsigilinti į save, palikti begalinį šiuolaikinio pasaulio triukšmą, greitį tam, kad rastų savo asmeninę tiesą.

Vytautas Poška

Foto galerija:

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt