Kiekviena kelionė į kaimo vienkiemį – tarsi kelionė laiku. Kai Jurgita Klimavičiūtė iš Stakliškių kaimo pasakė, kad jos namų turiu ieškoti Lauko gatvėje, tai išgirdusi nenustebau. Mat, dar iš vakaro kalbinti kadaise, maždaug prieš penkiasdešimt metų ten gyvenę kraštiečiai paaiškino, kaip pasiekti Klimavičių sodybą. Jie taip pat vardino tuščias sodybas, nupirktas ir aptvertas tvoromis „kažkokių ponų“… Tad važiuojant jau nestebino ir laukų platybės, ir krūmynų gausa, ir nešienautų pievų ploteliai, į kuriuos galbūt net ir ūkininkai neįvažiuoja, vienas kitas raistas, kloniai ir kalneliai tame krašte, kuriame, vargu bau, ar daug kas ginčytųsi – visi tariamai, o gal ir tikrai – giminėmis buvę.