Savaitė, praleista be vyro, Ramunei prailgo. Giliai širdyje vylėsi, kad buvimas atskirai atgaivins santuokinę romantiką: ryte žadins meilios vyro žinutės, o vakare neleis užmigti ilgesingi jo skambučiai. Deja, realybė atsuko bjaurų veidą: vyras neskambindavo, atsiliepęs neturėdavo laiko kalbėti, o pažadėjęs paskambinti vėliau, tai padaryti užmiršdavo. Sunerimusi Ramunė paprašė mamos aplankyti vyrą ir atlikti auditą. „Viskas ten pas jį gerai“, – konstatavo šioji, įvykdžiusi dukros paliepimą. Bet Ramunės nuojauta sakė ką kita.