Nelegalioji girtuoklystė ir jos paslaptys (2 d.)

Šiauliai

Andrius TverijonasŠaltinis: Etaplius.lt

6233

Degtinė – naudingas dalykas protingose rankose. Degtindaris – liaudies priešas. Visi viduramžių Lietuvos didybės kūrėjai, didieji kunigaikščiai – Mindaugas, Vytenis, Gediminas, Algirdas, Kęstutis, Vytautas – buvo blaivininkai. Tai – tiesa. Valstybės girtais snukiais nekuriamos, užtat girtumu naikinamos.

Milicijos veteranų atsiminimai (apie 1976 m.)

Dori sovietiniai žmonės pranešė milicijai – Vinkšnėnų miške rūksta įtartinas dūmelis, ar tik ne degtindaris? Nuvažiuoja milicininkai, savo tarnybinį moskvičių pastato krūmuose atokiau, o patys atsargiai prisiartina prie to įtartino dūmelio. Iš tiesų: rūksta degtinės varymo prietaisas, velnio lašai kapsi į statinę, o šeimininko nėra. „Jei nėra, tai bus, – susižvalgė tvarkos saugotojai, – pasislėpkime ir palaukime paukštelio.“ Laukia.

Aparatas kapsi, statinė pilnėja, laikas bėga. Už geros valandos laukymėje pasirodo atsargus senukas, nešinas dviem tuščiais kibirais. Milicininkai jį capt! Nuvežė į skyrių, įkliuvo degtindaris su visais įkalčiais. „Tai ką, seni, liaudį nuodiji? Geriau pats viską aprašyk, kaip buvo. Še popieriaus, kotelį. Rašyk.“

Guvus senukas pamirkė plunksną į valdišką violetinį rašalą ir ėmė negrabiai keverzoti: „Aš given pamiškė. Regiu – dūmai kyl. Misliju – gaisrs. Pajėmiau du viedru gesint. Ateinu, o ten du milicininkai samagoną vara…“

6-degtindario-iranga.jpg

Girtuokliai balandžiai

Sugyvulėjusių pijokų neverta gerbti, netgi sparnuočių, jei jie ima gerti. Miesto vaikigaliai pokaryje buvo išmokę balandžius gaudyti. Išmirkydavo grūdus degtinėje ar spirite. Meilūs paukščiai noriai lesdavo egzotiško skonio lesalą, apsvaigdavo. Kai juos pabaidydavo, jie skrisdavo į sieną, į tvorą, atsimušdavo, sprandus nusisukdavo. Degtinė – naudingas dalykas protingose rankose...

„Politūra“

„Politūra“ – baigiantis nunykti žodis, o „politūrščikas“ – dar labiau. Būtų netikslu nutylėti šio kulinarinio reiškinio, vegetavusio pokaryje kukliose amatininkų dirbtuvėlėse ar baldų fabrikuose. Anais laikais spiritinė politūra atliko medžio lako funkciją, buvo plačiai naudojama suteikiant spalvą ir užbaigtumo blizgesį baldams, kirvakočiams, net sienlaikraščiams. Tas skystis buvo geltonos gintarinės spalvos, skaniai kvepėjo spygliuočių mišku ir, žinoma, spiritu.

Nuolatiniams politūros gėrėjams visuomet pamėlynuodavo nosys, todėl „politūrščikus“ nesunkiai būdavo galima atpažinti minioje. Tiesa, teko sutikti amžininkų, kurie dar ir dabar abejoja dėl spalvos. Jų manymu – tai mąstymo „štampas“ ar dailininkų „išmislas“. Mat kai kuriems nosys nepamėlynuodavo, o paraudonuodavo. To gėrimo mėgėjus liaudis pravardžiuodavo „politūrščikais“, net draugiškuose teismuose svarstydavo. Baisūs tai buvo laikai.

Šiai socialinei grupei smūgį sudavė pagerėjęs gyvenimas ir naujos technologijos (losjonai, taip pat pilstukas, „rašalas“ ir panašūs gėrimai), „politūrščikus“ nustūmę į istorijos šiukšlyną dar XX a. šeštojo dešimtmečio pradžioje. Ten jiems ir vieta.

Anodija

Ji buvo žinoma ne visoje Lietuvoje, o Panemunėje, taip pat vidurio Lietuvoje, turėjusioje gerus ryšius su Prūsija. Tiek prie caro, tiek Smetonos laikais anodija buvo įprastas dalykas, kurį pristatydavo kontrabandininkai. Patogus dalykas – skystis svaigindavo kaip spiritas, o išsiblaivius nebūdavo jokių pasekmių – nei galva skaudėdavo, nei ant posūkio užnešdavo.

Populiarioje kalboje anodija – tai greitai garuojantis spiritas. Liaudyje dažnai buvo sakoma, kad tai – „čigonų gėrimas“. Mat anksčiau, kad turguje parduodamas arklys būtų „strainas“, jam į ausį įvarvindavo anodijos. Ristūnas nenustygdavo vietoje, trypdavo, prunkšdavo. Jei nepatyręs pirkėjas jį nusipirkdavo, tai po kurio laiko, kai anodija išgaruodavo, gyvulys tapdavo normaliu pagyvenusiu pensininku, artimu patarlei: „Teoriškai arklys, praktiškai – nesikelia“.

Acetonas

XX a. septintajame dešimtmetyje, turbūt Europos hipių inspiruotas, užklydo dar vienas svaiginimosi būdas – acetonu. Dabartinis jaunimas naudojasi švirkštais, žolėmis ir žmogaus teisėmis. Tai – žymiai progresyviau už anuomet progresavusius hipius.

„Dustas“

Pokaris buvo turtingas naminio alaus erzacais ir atmainomis. Gyvenimas išmokė tą pliurpalą gaminti iš bet ko, svarbu, kad būtų girtuoklių. Šalia Panevėžio buvęs cukraus fabrikas gausiai teikė cukrinių runkelių, kuriuos darbštesni žmonės tiesiog maišiukais parsinešdavo „iš geležinkelio“.

Kas iš pokario panevėžiečių negirdėjo apie „dustą“ – panevėžietiško alaus rūšį? Per porą valandų jis ir išrūgdavo, ir dar porą pijokėlių iš koto išversdavo. Kad būtų „macnesnis“ – į jį džiovintų rupūžių arba dusto (DDT miltelių vabzdžiams nuodyti) dėdavo, – todėl tas gėralas ir vadindavosi „dustu“. Toks bloznas balkšvas skystimėlis tarsi runkelių nuoviras pienu užbalintas. Kiekvienas miesto rajonas turėjo savo dustininkus, kurių nekentė valdžia ir girtuoklių žmonos.

Šermukšnių gatvės dustininkė buvo Daugelienė. Turėjo ji trobelę ant kalno, į kurią rinkdavosi apylinkių girtuokliai. Jei šalia stovėdavo vienas ar keli sunkvežimiai, reiškia yra šviežio „dusto“, o šoferiai viduje laka.

Mano dėdė Juozas (pravardžiuojamas Ciorka) irgi buvo šoferis, todėl kartu su tokiu pat draugu Vladu (pravardžiuojamu Ladzia), buvo dažnas tos landynės lankytojas. Grįždavo namo svyruodamas, garsiai dainuodamas, kepurė ant pakaušio. Mama (mano senelė) ašaringai „olbydavo“, kai kada su kočėlu per kuprą užtvodavo. Išsiblaivęs Juozas papasakodavo, kokie malonumai pas tą Daugelienę būdavo.

Kaip pasakodavo Juozas, kampe, už nešvarios gėlėtos medžiaginės užuolaidos, stovėjo staliukas, dengtas musių nutupėta „klijonka“, dvi „taburietkos“. Kai kada po staliuku jau gulėdavo negyvas pijokas. Ant staliuko būdavo padėta nešvari stiklinaitė su dusto milteliais ir šaukšteliu. Klientas, jei jam trūkdavo stiprumo, į „dustą“ įsidėdavo miltelių pagal skonį, išmaišydavo šaukščiuku ir sumušdavo su sugėrovu: „Gerk, šarms!“ Abu išgerdavo. Tuomet reikėdavo pakratyti galvą ir tarmiškai sakyti: „Fu! Net dunčė ačipa!“ (Fe! Net dantys tapo neaštrūs! (red. vertimas).

Žmonės linksmai pasakodavo, kaip Daugelienė apgavo apylinkės inspektorių. Ji rėčkoje ruošė „dustą“, kai pamatė į kiemą įeinantį milicininką. Daug negalvodama, ji nusiplėšė andarokus, kliunkt ir sėdi rėčkoje. Įėjęs inspektorius išvertė akis: maudosi boba, plikus papus dangsto ir žviegia, kaip skerdžiama. Vargšas milicininkas tik panosėje sumurmėjo ir išbrazdėjo laukan. Žinoma, suputo, išlakė pijokai tą dustą, kuriame Daugelienė savo griešną kūną mazgojo. Negi išpilsi? Dar skaniau!

10-daugeliene-s-kazlausk.jpg

Nuodai už dyką

Dėdė Juozas papasakojo, kaip jie Daugelienę pričiupo. Užėjo keliese pas Daugelienę. Toji turėjo dar puspilnį ušėtką dusto. Pakišusi „uzboną“, ji ištraukė volę, ir pradėjo lietis skystis. Paskui sulėtėjo, reiškia, iš vidaus užsikimšo.

Kažkuris pijokas įkišo pirštą skylėn, vėl pradėjo tekėti, po to – vėl užsikimšo. Kas čia galėtų būti? Reikia pasižiūrėti: įmerkė ranką į ušėtko drumzliną skystį iš viršaus, pagrabaliojo ir ištraukė... džiovintą rupūžę. „Ak, tu zaraza!“ – subaubė pijokai. – „Tu mus „tručiji“. Žinai, kas tau už tai bus?“

„Vyrai, vyručiai, nereikia. Čia ne nuodai, čia dėl macnumo...“ „Nieko nebus, tu mums pašoksi, sterva. Vežamės milicijon!“ „Vyručiai, nereikia! Išbandykit patys, dustelis geras, pagerkit taip, mokėti nereikės...“ Taip iki ryto penkiese suputo beveik pilną ušėtką „dusto“. Ir dar už dyką.

Mušė su šliure

Pamenu, kaip Daugelienė užėjo į namus mūsų Juozo apskųsti. Atsistojo prie durų ir papasakojo visą tiesą: ji juo pasitikėjo, žinojo, kad iš padorios šeimos, davė skolon. O jis, girdi, ją apgavo, įsiskolino šešiolika rublių, nebesilanko, tegul motina atiduoda.

„Ak, tu chaliera!“ – ištryško baba, – „tu mano vaiką girdai, lachūdra, dar atėjai pinigų.“

11-tsrs-chemija-gorgelis.jpg

Nusiėmė nuo kojos šliurę ir kibo Daugelienei į plaukus. Toji gintis, atapėsčia iš trobos. Pro langą mačiau, kaip baba šliure mušė Daugelienę per kuprą, o toji, ištaršyta šukuosena, rėkdama skuto iš kiemo. Žiūrėjau tą epizodą su tylia pagarba, mat nuo mažens buvau išmokytas gerbti suaugusius. Gerbiu iki šiol.

„Gorgelis“

Liko miglotas atsiminimas apie tą alaus sričiai priskiriamą svaigalą-marmalą, pigų ir gražiai verčiantį iš koto. Gamyba genialiai paprasta – ant ištuštinto „dusto“ liekanų, tirščių ir rupūžių, buvo užpilama vandens ir degtinės pagal skonį, sumaišoma, perkošiama...

Nereikia būti pranašu, kad kiekvienoje sovietinės Lietuvos dalyje buvo panašių ir skirtingų tokio gėralo atmainų, kurių niekas netyrinėjo ir tuo pačiu padarė didelę žalą nacionalinei kultūrai. Giliai atsiduskime.

Tęsinys kitame numeryje

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt