Į Vilnių atvyksta unikalios UNESCO saugomos bengališkos baulų dainavimo tradicijos meistrai

Į Vilnių atvyksta unikalios UNESCO saugomos bengališkos baulų dainavimo tradicijos meistrai Ananda Gopal Das ir Sahadžijos Baulai.

Bengalijoje švelniai vadinami „medaus nešėjais“, baulai muzikantai dūzgia panosėje savo dainas, keliauja ir tarsi gėles lanko žmones. Jau keletą dešimtmečių šie muzikantai iš Indijos užsuka ir į Europą, tačiau Lietuvoje lankysis pirmą kartą.

Indijoje baulų muzikantų kūryba yra žinomi kaip dvasinė tradicija ir folkloro muzikos žanras, jau daugybę šimtmečių gyvuojantis Bengalijoje (šiuo metu – Indijai priklausančioje Vakarų Bengalijoje ir Bangladeše) – ir beveik nepažinta Lietuvoje. Kada XV amžiuje Indijoje suklestėjo bhaktų, islamo sufijų ir kiti mistiniai judėjimai, Bengalijoje atsirado baulai ir jų muzika. Baulo kelionė nėra bergždžia klajonė: tai asketiška praktika, kelias į save, mistinio „širdies žmogaus“ (bengal. moner manuṣ) paieška, visą gyvenimą praktikuojama ir meistriškai perteikiama liaudies daina ir šokis – ir visa tai skiriama Aukščiausiajam. Poetas baulas nemėgsta apibrėžimų, todėl juokauja ir juokiasi, kaip galėdamas geriau dainuoja ir šoka apie esmę už žodžių bei pačiam klausytojui palieka spręsti: kvailys jis ar išminčius. Ir vis dėlto – 2008-aisis metais baulų dainos buvo įtrauktos į UNESCO „Nematerialaus pasaulio kultūros paveldo objektų“ sąrašą. Baulai padarė stiprią įtaką ir Nobelio premijos laureato Rabindranato Tagorės gyvenimui ir kūrybai.

Neįprasta idėja – pristatinėti folkloro tradiciją iš, atrodo, tolimos ir nepažintos Bengalijos. Nors aktualijos iš Indijos apskritai retai šmėžuoja lietuviškuose naujienų srautuose, Lietuvoje kasmet įvairiai reprezentuojama Indijos kultūra: festivalyje „SurSadhana“ – klasikinės indiškos muzikos ir šokio tradiciją, „Mano Indija“ – šokio, tad rafinuotas klasikinis stilius jau savotiškai pažįstamas, o gal net ir atsiklausytas? Kažin, ar ką nors šiandien nustebinsi sitaro muzika. Tačiau kada einate pasiklausyti baulų, povo plunksnomis puoštų kostiumų tikėtis neverta: folkloro tradicijoje labiausiai spindi kasdienė liaudies dainiaus kalba, kuri virsta į meistriškai surėdytą poeziją. Tai – dainos apie Mokytojo ir mokinio ryšį, Nežinomą Paukštį, Širdies Žmogų, Radha ir Krišną, Gourangą… Tačiau visų svarbiausia baului „bhava“ – meistriškai perteikiama emocija, kylanti iš gilios vidinės būsenos, stipraus ryšio su tuo, apie ką dainuojama. Kita vertus, vidiniai išgyvenimai persipina su motyvais iš bengališkos kasdienybės: širdies elnių giraitės ir minčių džiunglėse besislapstantys tigrai, gyvenimo upės ir trapaus bambuko valtelės, tarp dievų pėdų besiskleidžiantys lotosai, sirpstantys jaunystės mangai ir juodos Krišnos bitės, ant čampos jazminaičio tupintys paukšteliai Šukho ir Šari, dumblini ryžių laukai ir kasdienė duona – taip, ryžiai. Tačiau tai tik žodžiai, kurie ant popieriaus, be muzikos ir tarpininko žmogaus kuriamos emocijos –„bhavos“ – labai daug nesako.

Į Lietuvą atvyksiantis Ananda Gopal Das (Baul) nėra paprastas atlikėjas: tai jau septintos kartos baulas, tradiciją paveldėjęs per šeimos liniją. Ananda Das yra itin gražus baulo kelio pavyzdys: nuo mažens jis keliaudavo su savo dainuojančiais seneliais – močiute Jogamaja Dasi ir seneliu Pančanan Thakur, taip ne tik užsidirbdamas duonai, bet ir patirdamas gilų muzikos džiaugsmą („ananda“ iš sanskrito k. – „laimingas“). Tais laikais jis grodavo miestuose, kaimuose, traukiniuose ir autobusuose, religinėse šventėse ir mugėse, baulų susibūrimuose ir paties organizuotuose festivaliuose. Nors yra pripažintas muzikantas, savo autentišką baulo patirtį pristatantis ne tik Indijoje, bet ir visame pasaulyje, įvaldęs ne vieną instrumentą – ant scenos Ananda vis tiek mėgsta užlipti su tuo pačiu paprastu skambalėliu, kuriuo kažkada sau pritardavo gatvėje.

Tiesa, Europoje vaizdas tikrai neatrodo kukliai ir ant scenos išvysite visą grupę, t. y. keturis „sahadžijos baulus“, muziką atliekančius tradiciniais bengališkais instrumentais: dotara, khomokhu, karataliu bei daugeliui žinoma indiška tabla. „Sahadžija“ yra pačių baulų vartojamas terminas, kuris reiškia „elgtis spontaniškai, su lengvumu“ netgi pačiose sudėtingiausose gyvenimo situacijose – būtent taip baulų dainiai pasakoja apie išbandymų kupiną kelią, o sunkias mintis iššoka stebėtinai lengvai ir su didele energija. Originalus grupės pavadinimas – „Sahajiyā Boter Baul Sampradai“ – „Banjano sahadžijos baulų susibūrimas“. Minimas banjanas yra medis, turintis daugybę visur besišaknijančių šaknų, o Lietuvio sąmonėje panašų simbolinį statusą užima ąžuolas. Galbūt tokia paralelė sužadins smalsumą užsukti į koncertus? Spalio 11 d. 18 val. Širvintų kultūros centro Kernavės filiale, spalio 12 d. 18 val. Vilniaus Universiteto Teatro salėje. Daugiau informacijos rasite Azijos menų centro puslapyje.