Į „Mūsų laiko“ redakciją kreipėsi viena nevilties apimta Greičių kaimo gyventoja. Jos sodyboje antrame aukšte virš vaikų kambario langų įsikūrė milžiniška širšių kolonija. Tokia didelė, kad dienomis iki pat nakties nuo jų keliamo krebždėjimo buvo neįmanoma ištverti, ką jau kalbėti apie mokymąsi. Moteris guodėsi, kad liaudiški patarimai, kaip jas galima išnaikinti įvairiomis priemonėmis ar insekticidais, šiuo atveju visiškai netinka, nes aiškiai matomo kokono, kurį būtų galima nudaužti, nėra, jos tiesiog gyvena sienoje, kurios gipso kartono sluoksnis beveik ties visu langų ilgiu yra labai suplonėjęs, matyt, širšių pragraužtas.