Yra aukštų medžių, matomų iš tolo, yra gražiausių rožių, kuriomis puikuojasi visi, yra šioje žemėje skaisčių lietuviškų orchidėjų, kurias užaugina miškai ir jos savo kuklumu užkliūva tik žinovo akiai. Taip ir žmonės. Eina per gyvenimą, dirba ir džiaugiasi saule, augina save kaip kuklią, visada trapią ir žavią asmenybę, kuri niekada nesistengia būti matoma, bet visada pasaulį padaro gražesnį.