Dar visai nesenai Vilkėno dvaro sodyba Šilutės rajone buvo apleista ir vandalų niokojama. Šis nacionalinio reikšmingumo kultūros paveldo objektas, susidedantis iš aštuonių kompleksinių dalių, atrodė, pasmerktas pražūčiai. Savaiminiais želdiniais apaugęs kadaise ištaigingas buvęs parkas dvelkė niūruma, aptrupėję, pajuodę rūmų fasadai, byrantis tinkas patalpų viduje prašyte prašėsi restauravimo darbų. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (KPD) administracinės pastangos užsandarinti ir nuo prašalaičių niokojimo bent kažkiek apsaugoti šį vertingą objektą, iš esmės nuo nykimo jo negelbėjo. Akivaizdu buvo, kad daug dėmesio reikalaujantis savo architektūriniu, dailės, inžineriniu, istoriniu, kraštovaizdžio, želdynų vertingųjų savybių pobūdžiu reikšmingas objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 666) atgimti ir suklestėti gali tik turėdamas šeimininkus.

Pats atostogų įkarštis. Mano jaunystės metais jei buvo paminimas žodis „atostogos“, tai kitas būdavo „Palanga“. Neįsivaizdavome, o ir neturėjome galimybės, kur daugiau atostogauti. Aišku, buvo atostogaujančiųjų Šventojoje, bet atostogos ten buvo vadinamos irgi atostogomis Palangoje. Išrankieji, tiesa, pasiekdavo Nidą, Juodkrantę, ypač išrankūs – Jūrmalą, na, o ypač ypač išrankūs išsiruošdavo prie Juodosios jūros. Yra buvusiųjų Sopote, Bulgarijos kurortuose. Bet tai jau išimtys.

Šeštadienį uostamiestyje praūžė kruša. Niūrūs tamsūs debesys virš miesto pakibo jau po vidurdienio, o apie 16 valandą prasidėjusią liūtį, užtvindžiusią gatves, palydėjo ir apie 1 centimetro skersmens ledo gabalėliai.

Tai yra Etaplius.lt piliečio-reporterio nuomonė, už kurios turinį redakcija neatsako.

Šeip mes su Andrienu esam laisvi frajerei i šiuo gyvenima etapu miegaujames įvairaus mandruma fiejų teikiamais malonumais. Bet karts nuo kartą mumis užpuol rimtas pareigas, katrų atlikt vartuojant eleksyrus jau nebeišein. Abu mes esam krikštatevei i abiem, nu kai tada – per Jūras šventę, būn primints šits įsipareiguojims.

Če vieną dieną, atsikeliu ryte, žiūriu saule švieč. Toke gera nuotaika užplūda, taip kažkuokių įspūdžių užsinuorieje.. Nu i galvuoju ka če veikt. Pasuku Andrienui, sakau davai mesk raktus i varžtus į šuoną, varom pažiet į nesibaigiantį horizuontą. Toke diena įkvepianti. Tas nieka nemąstęs GREIT prileke, šuokom į ratus ir nulekem prie jūras.

Buvuom mes su Andrienu biški pažvejuot prie Šiaulofkes. Nu i nuori nenuori, gamta vistiek tur sava magija i įkvep žmuones įdomiem pamąstymam. Ne išimtis i mes su Andrienu. Susimastem i daug kalbiejuom prie fleškikes i lašinių. Nes kibima nelabai buva, nu kai visad. Šeuliofkej tik rimts kents gal žuvi pagaut, su patirtim i metuodika. Nu arba elektra.