Paplūdimio skaitiniai

Pats atostogų įkarštis. Mano jaunystės metais jei buvo paminimas žodis „atostogos“, tai kitas būdavo „Palanga“. Neįsivaizdavome, o ir neturėjome galimybės, kur daugiau atostogauti. Aišku, buvo atostogaujančiųjų Šventojoje, bet atostogos ten buvo vadinamos irgi atostogomis Palangoje. Išrankieji, tiesa, pasiekdavo Nidą, Juodkrantę, ypač išrankūs – Jūrmalą, na, o ypač ypač išrankūs išsiruošdavo prie Juodosios jūros. Yra buvusiųjų Sopote, Bulgarijos kurortuose. Bet tai jau išimtys.

Nesu didelis Palangos gerbėjas, bet sutinku, kad gal ir gerai, kad švedai 1701 metais sugriovė Palangos uostą: turėtume dabar dvi Klaipėdas. Įdomus faktas – 1824 metais grafas Mykolas Tiškevičius nusipirko Palangos miestelį iš rusų generolo Ksavero Neselovskio už 177 171 sidabro rublį. Nuo tada kurortas ir išpopuliarėjo.

Mūsų senieji inteligentai prisimena, kad Palangą puošė aristokratijos karūna, vilose šiltais vakarais niekad nepristigdavo ilgų pokalbių ir kvapnios arbatos, jūros ošimui pritardavo svajinga pučiamųjų muzika. Ypač gaila tų senų simpatiškų medinukų, kuriuos išstumia eklektiškos architektūros pastatai.

Sovietmečiu pliaže gaudė tranzistoriai ir beveik visi – lenkų stoties „Vasara su radiju“ banga, kuri kas pusvalandį pagrodavo populiarų užsienio šlagerį. Jaunimas prisimena šachmatinę, o snobai – naktinį barą „Birutė“ su legendiniu Antanu Šabaniausku.

Dabar Palanga mėgina vaidinti vakarietišką kurortą. Vaidinti galima, nors ne visada pavyksta. Todėl man mielesnės Nida ar Juodkrantė, kurių gatvelėmis vaikščiodamas, įsivaizduoji, kad maždaug tokiais tarp gyvatvorių į kalną kylančiais keliukais žingsniuodavo čia vasarojęs rašytojas Tomas Manas.

Idealioms atostogoms – idealus romanas

Tomą Maną prisiminiau ne veltui, mat šį tekstą noriu skirti knygoms, kurias mes skaitome vasarą. Prisimenu Palangos biblioteką-skaityklą su viduryje pastato augančiais medžiais. Pagulėjęs pliaže, dažnai čia atklysdavau, o ir keliaudamas į pliažą, mėgdavau šalia rankšluosčio įsimesti knygą.

Ką skaityti šią vasarą? Minėsiu tik šiais metais pasirodžiusias knygas. O iš jų idealiausias romanas atostogoms – Elin Hilderbrand „Tobula pora“. Autorei pavyko gal ir todėl, kad ji pati gyvena Nantaketo kurorte JAV.

Autorės nuomone, tik tobula aplinka gali išugdyti tobulą porą. O tobula aplinka, be abejo, gali būti tik kurorte, kur visos iškylančios problemos tuoj pat paslepiamos. Ar gali laukti netobulas gyvenimas poros, kuri tuokiasi kurorte? Kiekvienos vestuvės kurorte pastebimos, o ypač – kai jaunikio tėvai milijonieriai. Prabanga, neregėtai puošni nuotakos suknelė ir kelios valandos iki vestuvių užtinkamas nuotakos draugės ir vyriausiosios pamergės lavonas. Visi vestuvių dalyviai tampa įtariamaisiais. Tarsi klasikiniame Agatos Kristi romane – visi viename laive, viename traukinyje, vienoje pilyje. Pasirodo, kad kiekvienas turi, ką slėpti. O aš pagalvojau, jog kiekvienas kurortas garsėja kaip vienišų ponių ir panelių miestas, teikiantis neaprėpiamų galimybių romantiškiems nuotykiams. Gaila, bet erdvės skleistis anuomet buvusiam romantizmui bent mūsų kurortuose šiandien veik nelikę. Su nostalgija prisimenu Eduardo Kaniavos atliekamą dainą: „Palanga, Palanga. Kur tu šiandien, šviesiaplauke?“ Nors iš dešimties kurortinių romanų tik vienas baigiasi vestuvėmis, o devyni – skyrybomis.

Mėnulio spiralė

Panelopės Lively romaną „Mėnulio tigras“ į rankas ėmiau drąsiai, kai sužinojau, kad šią knygą išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, nes ji leidžia tik tikrai geras knygas.

Pagrindinė romano veikėja – garsi anglė istorikė, buvusi karo korespondentė – tarsi sagą pasakoja savo šeimos istoriją. Pasakojama apie motiną, brolį, meilužį, dukrą, Egipte atrastą ir netrukus prarastą meilę. Troškimai, likimai, netektys. Auksinės „Man Booker“ premijos komisija, apdovanodama šį kūrinį, pažymėjo, jog „tai unikali knyga apie žavingą, nenuspėjamą moterį, toli pralenkusią savo laiką, kartu ir gyvenančią savo laiku“.

Romano simbolis – „mėnulio tigras“, rusenanti ir pelenais virstanti apsauginė spiralė nuo tropinių vabzdžių, tampanti aistringų santykių ir greitai prabėgančio žmogaus gyvenimo liudininke.

Skaitydamas šį romaną, pagalvojau apie įvairiausių tautų moteris. Visos jos kažkiek panašios ir kažkiek – ne, kažkiek žavios ir, deja, neslėpkime, kažkiek – ne. Nors tai vyriškas požiūris, kuris gali būti neteisingas, juo labiau kad moterys stengiasi varžytis su kitomis moterimis, o ne su vyrais. Išskirčiau tik rusų moteris. Nors ką aš čia. Jos irgi moterys kaip moterys, tik vyrai kažkiek kitokie. Prisiminiau rusišką dainą apie sūnų, kuris kaime aplanko savo motiną. „Mama paims kibirą ir atneš iš šulinio vandens“, – dainuojama ir visa tai turi skambėti nostalgiškai, bylojant apie jaukų gimtųjų namų židinį. Vietoj to, kad sūnus griebtų kibirą ir atneštų to vandens, jį tempia senutė mama. Ir visa tai, anot šios tautos, labai gražu ir šventiška.

Yra patys įvykiai ir tai, kas apie juos kalbama

Pastebėjau, jog tarp skaitytojų, be romanų, populiarios tapo ir įvairiausios mokslinės, publicistinės, esė knygos. Viena iš tokių Eugenios Cheng „Logikos menas. Kaip logiškai mąstyti nelogiškame pasaulyje“.

Eugenia Cheng – muzikos teoretikė, pianistė. Būdama menų atstovė, autorė stengiasi išgydyti pasaulį nuo matematikos fobijos. Daugelį reiškinių ji netikėtai lygina su kulinarija ir yra net sukūrusi tobulo dydžio picos matematinę formulę. Autorė moko diskusijų meno ir džiaugiasi, kai diskutuojantieji nepraranda logikos, kalbėdami su tais, kurie jos neturi. Čia prisiminiau Z. Froidą, kuris sakė, kad, prieš diagnozuodami sau depresiją, įsitikinkite, ar nesate apsuptas idiotų.

Autorė remiasi daugybe mokslininkų. Aišku, pradedant Aristoteliu, kuris laikomas logikos tėvu, ir baigiant Kurtu Giodeliu, nepilnumo teorijos autoriumi, Einšteino draugu. Anot Giodelio, yra formulių, kurių negalima nei įrodyti, nei paneigti, ir nėra nei teisingų, nei neteisingų teiginių, o yra tik nenustatomi. Yra patys įvykiai ir tai, kas apie juos kalbama. Domėdamasis Giodeliu, gali tapti šiek tiek idiotu, nors viskas išsisprendžia, jei nusprendi, kad pasaulis sukasi apie tave.

Knygos pasvarstymai man priminė Raganų kalną Juodkrantėje. Dar brandžiu sovietmečiu liaudies meistrai čia ėmė drožti raganas ir velnius su Bangpūčiais ir Perkūnais, Neringa ir Nagliu. Sovietams raganos ir velniai pernelyg baisūs nebuvo, tad lietuviai, prispaudus dievdirbystę, ėmė juos drožti vietoj rūpintojėlių ir šventų Marijų, Antanų, Jurgių ar kitų šventųjų. Šiek tiek pribloškia ant tako tarp raganų ir velnių, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, pastatytas kryžius. Kryžius su tautine ir valstybine simbolika skirtas Raganų kalno kūrėjams. Šviesios atminties rašytojas Gintaras Beresnevičius šmaikštavo, kad lietuvių liaudies meistrams kryžius stovi už tai, kad tie talentingi šaunūs meistrai pridrožė raganų ir velnių.

Ir dar vienas pamąstymas nepilnumo ir paradoksų tema. Kartą Šiaulius pavadinau pensininkų miestu. Ne vienas man papriekaištavo. Atsikirtau, jog jei ne, tai kodėl pensininkus vaistinėse vaidina tik Šiaulių teatro aktoriai.

Baigdamas šį tekstą, pastebėjau, jog visų šių trijų vasaros skaitymams rekomenduojamų knygų autorės – moterys. Gal todėl, kad moterys labiau atskleidžia grožį. O vasarą tai reikalinga. Gaila, kad šiandienos pasaulyje primiršta Fiodoro Dostojevskio mintis, jog grožis išgelbės pasaulį.