„Būsiu tau prastas pašnekovas, nedaug teprisimenu“, – nuteikia fotomenininkas ir rašytojas Rolandas Parafinavičius, kai pradedu jo klausinėti apie mokyklinius laikus. O tada iš atminties pamažu ima traukti įvairiausių istorijų: apie savadarbę dūminę šaškę, įmestą į klasę, paplūdimį, įrengtą ant penkiaaukščio stogo, ir trejetą, išraitytą ant kaktos, su kuriuo vaikščiojo mokykloje. Tapęs mokytoju, jis sako, kad nėra didesnio džiaugsmo už žingeidžias, žinių ištroškusias kito akis.