Tarp Europos Sąjungos (ES) šalių ir pačiose valstybėse narėse galima pastebėti technologinę atskirtį. Dalis žmonių vis dar neturi kompiuterinio raštingumo, o tai juos verčia bijoti vis labiau spartėjančio visuomenės skaitmenizavimo. Kai kurie piktinasi, kad dalis verslų nebeteikia galimybės atsiskaityti grynaisiais, kad dalis produktų egzistuoja tik internetinėse parduotuvėse, kad vis daugiau viešųjų paslaugų irgi tampa kur kas lengviau pasiekiamos internetu. Ką darome šalyje, kad problemas spręstume? Ar technologinė atskirtis didina socialinę atskirtį? Ar Lietuva – technologiškai raštinga? Kaip galėtų padėti ES?