Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Eismas Turkijoje yra chaotiškas. Jei taip pat visi eismo dalyviai elgtųsi Lietuvoje - pusei būtų atimtos vairavimo licencijos.
Gintaras BielskisŠaltinis: Etaplius.lt
Įsimylėti galima iš pirmo žvilgsnio arba palaukti, kol tas jausmas pas tave ateis ir uždės rožinius akinius. Pajusi koks yra šiltas vėjas, kokie gražūs žmonės ir kokia keista kalba. Visą laiką aš ilgėjausi to vadinamo „europietiškumo“ arba „patogumo“. Buvo akimirkų, kai turėjau sau priminti, kad nėra ko šaukti gatvėje arba ieškoti sojų pieno parduotuvėje. Bet dabar, kai adaptacinis periodas baigėsi ir viskas susigulėjo, supratau, kad tas konservatyvumas Turkijoje - nieko čia blogo. Nieko blogo tas kultūrinis šokas, nieko blogo visi tie skirtumai. Ir man atrodo, kad aš pradedu įsimylėti... Turkiją. Čia gyventi yra neapsakomas iššūkis, neapsakomai smagus jausmas. Negaliu patikėti, kad tai sakau. Bet tai tiesa.
Įsimylėti yra labai lengva, kai visi tavimi rūpinasi, skiria tau dėmesio, padeda priprasti prie neįprastų dalykų, supažindina su naujais žmonėmis. Organizacijoje, kuri organizuoja mūsų veiklą (Pi Genclik Dernegi) kiekvienas sutiktas žmogus yra šiltas, nuoširdus, atviras naujovėms ir supažindina su visais savo draugais, bei šeima. Tada išeini į gatves, kur yra tūkstančiai žmonių - jie bėga, kviečia nusipirkti „borek“, „simit“, riešutų ar vandens, prašo išmaldos, gainioja savo vaikus. Automobiliai nuolat pypsi vieni kitiems, dažnai be priežasties, dažnai pravažiuoja per raudoną šviesoforą ir beveik niekada nepraleidžia per pėsčiųjų perėją žmonių. Pagrindinėse gatvėse yra daug muzikantų, artistų arba tiesiog personažų. Vaikai atsiklaupę ant kelių muša kibirus vietoj būgnų, pučia dūdeles ir visada tą pačią melodiją. Mano mėgstamiausias skrudintų riešutų kvapas dažnai susimaišo su šviežių bandelių ar anglyse rūkstančių kukurūzų svilėsiais. Girdisi, kaip tolumoje ūkauja išplaukiantys keltai, po kojomis girgžda saulėgrąžų ir žemės riešutų kevalai. Namų laiptinėje sutikus kaimyną, jis vėl klausia, kada užsuksim vakarienės, kadangi jie jau baigė remontus ir su žmona mūsų laukia svečiuose. Tai buvę mokytojai, todėl angliškai susišnekame, ir vėl sakau tą patį - kad kitą kartą. Su kambarioke uždarant duris susižvalgome, nes nesam pratusios prie tokių draugiškų kaimynų. Nors jau pats laikas įsileisti ir nesipriešinti turkiškiems papročiams.
Vienoje suvenyrų, papuošalų ir gražiųjų turkiškų lempų parduotuvėje labai maloni moteris išeinant pasakė: „Nors dabar ir ne patys lengviausi laikai, bet elgiesi su kitais taip, kaip nori, kad su tavimi elgtųsi. Aš neimčiau to, kas ne mano, reiškia - iš manęs irgi neims. Man ištikus bėdai, norėsis pagalbos, vadinas, ir aš gelbsčiu šalia esančius, kai jiems reikia jos. Viskas sukasi ratu, ką duodi, tą ir gauni“. Atrodo, ji pasakė labai paprastus dalykus, bet ar iš tiesų kas nors taip elgiasi? Jaučiamės liūdni, įskaudinti, pikti. Bet kaip dažnai mes šypsomės vieni kitiems ir linkim gero. Kiek kartų gyvenimas turi apsisukti ratu, kad kažkas pasikeistų, kad pamatytume, kas ne taip ir koks esi iš tikrųjų.
Kada tave aplankys meilė? Laimė?
Jeigu kiek duodi, tiek ir gauni...
Šarūnė Šidlauskaitė
Izmiras, Turkija
Tai trečiasis pasakojimas, kuriame širvintiškė Šarūnė Šidlauskaitė dalijasi savo įspūdžiais iš savo stažuotės Turkijoje. Ankstesnį pasakojimą rasite čia