„Geležinė Lapė – Šiaulių miesto garbės pilietė“

Šiauliai

Vidutinybė. „Vidutinybė baisi, nes visada teisi. Teisiškai teisi...“ – apie atsinaujinančius Šiaulius filosofuoja V. Puronas. Audronio Rutkausko nuotr.

Jurgita KastėnėŠaltinis: Etaplius.lt

116952

„Ar dažnai aplankote Lapę?“ – klausiu jos kūrėjo, dizainerio Viliaus Purono, o jis rodo sidabrinių dažų taškeliais nusėtą savo kepurę ir striukę – kartais prireikia atnaujinti geležinį Lapės kailį. Lapę prižiūrėti norėtų ir Savivaldybė: po būtų ar nebūtų kalbų apie jos nugriovimą politikai mąsto apie Lapės įsiregistravimą. Tik ar pačiai Lapei tai patiktų?

Foto galerija:

– Šįmet Lapė įžengė į antrąją dešimtį – ant keturių geležinių kojų Talkšos ežero pakrantėje ji atsistojo 2009 m. gruodžio 14 d. Priminkite, kaip ir kodėl ji atsirado.

– Mes, Lietuva, tada šventėme tūkstantmetį. Ir štai labai didžiuojuosi šiauliečiais, Šiaulių patriotais, kurie surado jėgų ką nors padovanoti Lietuvai. Taip atsirado Geležinė Lapė – Šiaulių miesto garbės pilietė.

Kodėl Lapė? Tai – filosofinis procesas. Geležinis vilkas yra mūsų praeities ir karinės jėgos simbolis, o Lapė – dabarties. Mes, būdami labai maža tauta, turime būti gudrūs, geležiniai ir, kas svarbiausia, nesiduoti dresuojami. Nes kur jūs matėte cirke lapę?

Lapė žiūri į pietus, į sostinę Vilnių. Žiūri geromis akimis. Geležinis vilkas ir Geležinė Lapė yra ne priešai, jie – bendrininkai.

aistros.JPG

– Kiek laiko ji buvo gaminama?

– Kalbėsiu su tavimi taip, kaip kad dvi moterys kalba: lygiai devynis mėnesius (juokiasi).

– Pasakojama, kad Lapė buvo kuriama slapta, į Talkšos ežero pakrantę taip pat atvežta slapta naktį. Ar iš tiesų taip buvo?

– Lapė jau apaugo legendomis, vadinamuoju miesto folkloru. Galvoti, kad įmanoma tokios apimties kūrinį pagaminti ir pastatyti slapta, būtų kvaila. Juk dirbome miestui su valdžios žinia ir parama.

Per miestą vežti dieną jos nebuvo įmanoma – milžinė trukdė eismui. Maršrutas taip pat buvo keblus (nuo „Elgos“ iki Talkšos pakrantės, – aut. past.), nes ilga Lapės uodega galėjo nuplėšti viršuje esančius laidus, todėl kai kur teko važiuoti prieš eismą. Štai kodėl ji keliavo naktį ir man malonu prisiminti, kaip sėdėjau vienoje iš kelių policijos mašinėlių – dvi buvo priekyje, dvi užpakalyje. Jos lydėjo Lapę ir reguliavo eismą.

ep-03-a.png

– Geležinė Lapė turi ne tik savo gimimo prasmę, bet ir širdį, o širdyje – kapsulę. Kas joje?

– Teks išduoti paslaptį: Geležinės Lapės širdis, skirtingai nuo jos geležinio kailio, yra pagaminta iš spalvoto metalo. Toje širdyje yra kapsulė su jos spalvotame metale įrėžtais įrašais: su prakeikimu ir užkeikimu. Jie yra skirti griovikams-okupantams, nes dar iš tarybinių laikų žinau, kad viena iš okupantų užduočių – lietuviško patriotizmo naikinimas. Ir jeigu mus vėl užimtų, nežinau, kada tai bus – po 200 metų ar po 20 dienų, būtinai suveiktų Lapėje užkoduoti užkeikimai. Beje, ir kitiems griovikams būtų sūru.

– Yra šimtai skulptūrų, bet mylimomis tampa vienetai. Kodėl šiauliečiai pamilo Lapę?

– Aš – ne skulptorius, ne dailininkas, aš – dizaineris. Projektuoju ne daiktą, ne skulptūrą, o funkciją – forma išeina savaime. Štai kodėl, projektuojant patriotizmo funkciją, vienas iš sprendinių ir buvo Geležinė Lapė. Lietuviams ji iškart prilipo, širdimis pajutome, kad ji sava. Tokia Lapė netiktų nei latviams, nei lenkams. O jeigu lietume ją iš bronzos ir pastatytume miesto centre, ji būtų negyva. Kaip daugybė kitų skulptūrų.

Lapė – daugiafunkcis kūrinys. Prie jos vyksta pasimatymai, ji nukabinėta jaunavedžių spynelėmis. Kai kurie menotyrininkai – pavardžių neminėsiu – pasakė, kad „Lapė nėra meno kūrinys, bet yra socialinis reiškinys“. Kaip pirštu į akį! Tik be reikalo paminėjo „meno kūrinį“. Bet apie meną neverta diskutuoti, kadangi dizainas yra taikomosios dailės sritis, o aš esu net dviejų Lietuvos kūrybinių sąjungų narys – LR dailininkų ir LR dizainerių. Tapti kūrybinės sąjungos nariais negali plepiai, čia narystę lemia kūriniai. Mes – tautos dvasios politikai, ne rinkiminių kampanijų šokliai.

ep-03.png

– Kirčių jums būta ir daugiau, ir stipresnių. Prieš penkerius metus neliko jūsų „Penktojo kėlinio“, iš miesto erdvių dingsta tūkstantmečio suoliukai, mažosios architektūros akcentai. Skauda?

– Tas „Penktojo kėlinio“ nuvertimas ne mane įžeidė, o šiauliečius.

Jaučiuosi jų mylimas. Ir jūs mane mylite: savaitraštis išeina vasario 7 d., o vasario 11 d. – mano gimtadienis, sukanka 73 metai. Niekada tiek daug man nėra buvę (juokiasi). Šitas straipsnis yra savotiška dovana gimtadienio proga. Kadangi esu visų valdžių pakalikas, aš per tą laiką, kol sėdi dabartinė kadencija, miestui nesu sukūręs nė vieno kūrinio (merkia akį). Esu šventesnis už šventąjį. Juk malonu jaustis drausmingu didvyriu, visus tuos metus nieko nedirbti nei tėvynei, nei miestui, taip pataikauti valdžiai ir didžiuotis savo amžiumi, kuris kvepia kapu.

– Ar atiduotumėte Lapę Savivaldybei? Gedeminas Vyšniauskas, kurio vadovaujamai sąjungai juridiškai priklauso jūsų kūrinys, sakė, kad bus taip, kaip nori autorius.

– Ji – ne mano, ji – visų šiauliečių, visos Lietuvos, bet... (Tyli.)

Įsivaizduok skyrybas su riksmais, teismais ir visu kitu gražumu. Paskui žmona staiga grįžta ir sako: atleisk, buvau jauna, kvaila, blogai galvojau. O jeigu grįžta vyras, tai buvusiai žmonai dar ir gėlių atneša. Matai kaip... (Toliau tyli.)

– Matau. Dažnai aplankote Lapę?

– Aplankau kas pusantro mėnesio. Juk kartais tenka užretušuoti ar užpurkšti dažais keiksmažodžius, telefono numerius ir t. t. Bet mažėja tokių vandalų išdaigų – jie irgi myli Lapę.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt