Nėra žmonių be kompleksų

Kompleksai, tokios dažnai paslėptos psichologinės konstrukcijos, lemia tai, kaip suvokiame save, kitus ir mus supantį pasaulį. Su kompleksais esame susidūrę visi – vieni iš arčiau, kiti iš toliau. „Nėra žmonių be kompleksų“, – Šiaulių miesto bendruomeniniuose šeimos namuose vykusioje paskaitoje tikino psichologas Arūnas Norkus. Tačiau ne visada susimąstome, kas iš tiesų tie kompleksai yra ir iš kur jie atsiranda.

Ledkalnio viršūnė

„Tai nėra mintys, nėra jausmai. Tai – galbūt šiek tiek elgesys, o dar labiau, ko gero, – reakcijos, pasireiškiančios ir per mintis, ir per jausmus, ir per elgesį dėl tam tikrų dalykų, kurie slypi mūsų pasąmonėje“, – kompleksus apibūdina psichologas.

Galima pagalvoti, kad tai yra baimės, giluminės gyvenimiškos nuostatos, tačiau, pasak lektoriaus, tai yra praeityje buvusi patirtis, kurią užfiksavome ir kuria dabar vadovaujamės: „Tik labai mažą dalį kompleksų galima pamatyti. Matome tik ledkalnio viršūnę.“

Kompleksai dažniausiai susiformuoja ankstyvoje vaikystėje, manoma, kad iki šešerių metų. Kai kurie gali atsirasti ir vėliau. Psichologas pasakoja, kad nors dažnai manoma, jog dėl kompleksų atsiradimo kalti tėvai, jie gali būti ir visiškai su tuo nesusiję: kompleksus formuoja situacijos, o ne žmonės.

Trukdo gyventi

Kompleksai trukdo priimti svarbius sprendimus. Pavyzdžiui, patinka koks nors vaikinas, tačiau jo neužkalbini – „čia ne man, per gražus“. Psichologas prisimena, kaip jo klientas pasakojo, jog, būdamas 15 m., labai norėjo nešiojamojo kompiuterio, tačiau neišdrįso tėvų paprašyti, nes buvo „per jaunas ir nevertas tokio brangaus daikto“.

„Jei nepaprašai, tai ir neturi. Priimi sprendimą nepaprašyti. Kažkas priima sprendimą neprisipažinti mylimai merginai meilėje – o jeigu atstums? Kažkas neišdrįsta dalyvauti konkurse į labai gerą darbo vietą – o jeigu nepriims?“ – situacijas vardija A. Norkus.

Taigi kompleksai trukdo gyventi. Kaip? Pavyzdžiui, riboja pasirinkimo laisvę: moterys neleidžia sau vienaip ar kitaip apsirengti, nes galvoja, ką pasakys žmonės. „Kai mes sprendžiame, kaip kiti turi rengtis, atrodyti, rūpintis savo išvaizda, tai ne tų kitų problema – tai mūsų kompleksai“, – įsitikinęs psichologas.

Turime visi

Kaip formuojasi kompleksai? Austrų psichiatras, individualiosios psichologijos pradininkas Alfredas Adleris įvedė šį terminą į psichologijos mokslą, tačiau jis kalbėjo apie žmones, kurie gimsta su kokiu nors fiziniu defektu arba jį įgyja netrukus po gimimo: trumpesnė ranka ar koja, prasta rega, klausa ir t. t.

A. Adlerio teigimu, tai, kad žmogus yra kitoks, užsifiksuoja jo psichikoje ir tada bandoma kažkaip tai kompensuoti. Dabar situacija yra pasikeitusi: į žmones su akiniais niekas nebekreipia dėmesio, o neseniai net buvo mada nešioti akinius stambiais rėmeliais kaip aksesuarą.

„Pirmoji priežastis, dėl ko formuojasi kompleksai, ir yra organo menkavertiškumas. Vaikams su kokiu nors fiziniu defektu gali atsirasti menkavertiškumo jausmas, – tikina psichologas. – Bet nebūtinai taip, nes vaikų su tam tikru fiziniu trūkumu gimsta santykinai mažai šiais laikais. Galbūt anksčiau buvo daugiau, bet dabar medicina labai pajėgi.“

Dauguma žmonių iš ankstyvosios vaikystės mažai ką atsimena, tačiau daug dalykų, kurie nutiko net ką tik gimus, kai dar negalėjome apsiversti lovytėje, užsifiksuoja pasąmonėje ir išlieka visą gyvenimą. Vietoj organo menkavertiškumo yra asmens arba galimybių menkumas. „Menkavertiškumo kompleksą turime visi“, – tvirtina lektorius.

Nieko nemoka

Kita priežastis – per didelė vaikų priežiūra. Kiekvienas tėvas pats renkasi, kaip auklėti savo vaikus, tačiau, pasak A. Norkaus, hiperpriežiūra patogi patiems tėvams – jie taip daro dėl savęs.

„Kai lepinate ir už vaiką viską darote, jis užauga nemokėdamas daryti tam tikrų dalykų, – sako. – O kai reikia daryti, jis labai nepasitiki savimi. Pavyzdžiui, žinau situaciją, kai antrokas nemokėjo užsirišti batų. Esu turėjęs 15 metų klientą, kuris ruošėsi nusižudyti, nes nieko nemoka – taip tėvai išauklėjo.“

Kai daug ko nemoki ir nesi bandęs, galvoji, kad tai nepavyks. Jei esi protingas, mąstantis, lygini save su bendraamžiais: klasiokais, bendradarbiais, kolegomis, imi galvoti, kad jie yra pranašesnis, t. y. esi už juos prastesnis, nes jie moka ir gali. „Tai yra menkavertiškumo kompleksas“, – apibendrina psichologas.

„O kodėl ne dešimt?“

Atstūmimas – dar viena priežastis: vaikas jaučiasi menkavertis, kai negauna pakankamai dėmesio arba jo gauna tik netinkamais būdais, pavyzdžiui, šaukiant.

Viena A. Norkaus klientė buvo 14-asis vaikas 15 vaikų šeimoje. Mama ant jos šaukė tik tada, kai reikdavo ką nors padaryti: nuravėti daržą, nuskusti bulvių, sutvarkyti namus ir pan., o šiaip ji buvo užsiėmusi, nes labai daug vaikų. Mergaitė jautėsi nereikalinga. Ji ėmė daryti viską, kad ją pagirtų: geriausiai mokėsi, be perstojo tvarkėsi. Rezultatas nebuvo toks, kokio tikėjosi, – mergaitę ėmė išnaudoti.

Vaikų lyginimas su kitais, vertinimas pagal rezultatus taip pat kenkia jo savivertės ugdymui. Psichologas dalijasi, kad kai vienas jo klientas įstojo į ne tokį prestižinį universitetą užsienyje, jo mama pasakė: „Na, gerai. Bet mano bendradarbės sūnus įstojo į Kembridžą.“ Po kiek laiko vaikinas susirgo depresija.

„Gavai devynis – liuks, bet jeigu septynis – tu blogas. Vienas iš paskutinių mano klientų, grįžęs iš mokyklos, sakė gavęs devynis. Tėvo reakcija buvo tokia: „O kodėl ne dešimt?“ – pavyzdį iš savo praktikos pateikia lektorius.

Skauda

Menkavertiškumą visi bandome neutralizuoti. „Jaustis menkam pernelyg skauda. Arba kažką darome, arba gilinamės į save, kažkaip kitaip save vertiname, traktuojame. Jeigu gyvenu su nekompensuotu menkavertiškumu, jaučiu, kad manęs mažiau šitame pasaulyje negu visų kitų. Jei jūs esate 100 proc., tai manęs gal tik pusė. Aš prastesnis, menkesnis, mažiau gebantis. Su tuo gyventi labai sunku“, – kalba psichologas.

Su menkavertiškumu kovojame visą gyvenimą. Pavyzdžiui, įgydami aukštąjį išsilavinimą, t. y. turėdami daugiau žinių, gebėjimų, įgūdžių, lengviau rasdami ar keisdami darbovietę. „Visada siekiame būti šiek tiek pranašesni už kitus, – teigia A. Norkus. – Tokiu būdu kompensuojame menkavertiškumo kompleksą.“

Keturi tipai

Pasak A. Adlerio, pagal tai, kaip kompensuojamas menkavertiškumas, gali vystytis ir tam tikri asmenybės tipai. Vienas iš jų – valdantysis. Toks žmogus labai pasitiki savimi, yra šiek tiek panašus į narcizą, aktyvus, energingas, jam nerūpi kiti, tik jis pats. Viskas turi būti pagal jį, gali valdyti ir grubiais būdais.

Kitas tipas – imantysis. Tai yra vienas populiariausių asmenybės tipų. „Jei gali ką nors gauti – gauk. Jei gali gauti, apsukęs kitą, – gauk. Tai yra tie, kurie su naujais BMW atvažiuoja maisto davinių į „Maisto banką“, – sako psichologas.

Jo pažįstama šeima per trejus metus pakeitė kelis butus: iš bendrabučio kambario – į dviejų kambarių butą, po to jį pardavė ir nusipirko trijų kambarių. Labai gražiai susiremontavo ir gyrėsi, kiek kas kainavo – šimtus tūkstančių litų. Tačiau ta šeima gaudavo maisto davinius. Paklausti, kam jiems jų reikia, atsakė, kad nuveža mamai į kaimą, kad vištas palesintų.

Vengiančiojo asmenybės atstovai neturi socialinio intereso, nėra aktyvūs. Jie yra nelinkę spręsti problemų: taip bijo nesėkmės, kad vengia ką nors daryti. Pavyzdžiui, 22-ejų metų vyrukas, baigęs aukštąją mokyklą, niekur nedirba, yra išlaikomas tėvų, dienas leidžia žaisdamas kompiuterinius žaidimus. Neturi jokių atsakomybių, pinigų taip pat. Kai nori šokoladuko, prašo, kad nupirktų brolis.

Paskutiniam asmenybės tipui priklauso socialiai naudingi asmenys. Šiuo atveju kompensuojama teigiamai: jiems rūpi, kaip jie gyvena, kokioje aplinkoje, kaip sekasi jų artimiesiems. Jie yra linkę bendrauti, nes taip jaučiasi reikšmingi. Nebijo problemų, stengiasi jas išspręsti. Eina savanoriauti.

Puokštė kompleksų

A. Norkaus nuomone, iš menkavertiškumo kyla smulkesni kompleksai: „Kartais pastebime vieną, kartais – kelis, bet bazė visada yra menkavertiškumas.“

Vienas iš smulkesniųjų – Napoleono kompleksas. „Aš manau, kad Putinas jį turi“, – intriguoja lektorius. Paprastai šį kompleksą turi žmonės su kokiu nors fiziniu trūkumu, o pats pavadinimas sako, kad vienas iš jų – žemas vyro ūgis. Kad kompensuotum defektą, turi kažką svarbaus nuveikti, kad pasijustum didelis. Moterims šis kompleksas nebūdingas.

Kleopatros kompleksas – moteriškas. „Jį turinčios moterys – pačios gražiausios, – kalba psichologas. – Jos galvoja, kad geresnių ir gražesnių nėra. Paprastai pusiau sąmoningai draugėmis pasirenka gerokai prastesnės išvaizdos arba žemesnių socialinių pasiekimų moteris.“ „Kleopatros“ mano, kad jų vertų vyrų nėra, be to, jos labai pavydžios.

Adonio kompleksas būdingesnis vyrams: jie įsivaizduoja, kad yra labai patrauklūs, mėgaujasi gaunamu dėmesiu. Be to, jie yra linkę menkinti ir apkalbėti kitus, kurie ne tokie patrauklūs, prisižiūrėję. Žmonės, turintys šį kompleksą, yra egocentriški – jiems rūpi tik jie patys. Metams bėgant, išleidžia daug pinigų grožiui.

Donžuano kompleksą turi neištikimieji, mergišiai. „Visas tas šelmiškumas – kaukė, – įsitikinęs lektorius. – Viduje yra nelaimingas, vienišas, nesuprastas, nepasitikintis savimi žmogus.“ Šio komplekso atstovai supranta, kad turi trūkumų, nesijaučia tobuli, tačiau uždirba daug pinigų. Dažniausiai užaugę su griežtomis mamomis, kurios juos bausdavo, mušdavo, ant jų šaukdavo, todėl nemoka kurti santykių su moterimis.

Kaino kompleksas susijęs su konkurencija tarp brolių ir seserų – dėl tėvų meilės, statuso, turto. „Aš jiems sakau: gal nežinote, nes dar neišbandėte, bet grabas neturi kišenių“, – šypsosi A. Norkus. Pirmas vaikas pyksta ant jaunesnio dėl to, kad „pagrobia“ dalį tėvų dėmesio, o jaunesnis ant vyresnio – nes šis daugiau pasiekęs, vienu žingsniu toliau nuėjęs.

Jokastos kompleksą, pasak psichologo, gerai žinome visi – jį turinčios mamos negali gyventi be savo sūnų, t. y. negali susitaikyti su tuo, kad sūnūs užauga, palieka namus, sukuria savo šeimas. Tokios mamos konkuruoja su savo marčiomis, manipuliuoja ir stengiasi „pririšti“ vaikus prie savęs. Taip kompensuojamas vyro trūkumas – Jokastos kompleksą turinčios moterys dažnai būna išsiskyrusios, našlės arba neturi artimo ryšio su savo sutuoktiniais.

Viršininko kompleksą turintys asmenys visada žino, kaip ir ką reikia daryti: draugės nemoka gaminti, autobusų vairuotojai – vairuoti, medikai – gydyti, pedagogai – mokyti, o prezidentas – vadovauti. Dažnai kalba pakeltu tonu, ypač su sutuoktiniais, vaikais.

Elektros kompleksą turinčios moterys ieško už jas gerokai vyresnių vyrų. Dažniausiai jos nepalaiko artimo ryšio su tėčiu, gali būti užaugusios be jo – dėl ankstyvos mirties arba tėvų skyrybų. Ieškodamos vyresnio vyro, tokios moterys ieško tėčio pakaitalo. „Kai supranti priežastį, tada gali valdyti“, – sako A. Norkus.