Dezinformacijos psichologija: kodėl tikime melagienomis ir dalijamės jomis su kitais?

Šiandieniniame informacijos prisotintame pasaulyje natūralu, jog kasdieniame naujienų sraute susiduriame su gausiu dezinformacijos kiekiu. Nors žmonių atsparumas melagienoms auga ir visuomenė nebetiki kiekviena naujiena, pasirodžiusia socialiniuose tinkluose, tyrimai rodo, kad žmonės yra linkę tikėti klaidinga informacija, kai ji patvirtina jų mintyse egzistuojančius įsitikinimus. Kaip apsaugoti save ir suprasti, kad faktiniai argumentai yra svarbesni už mūsų įsitikinimus?

Žmogaus emocinė būsena – ypatingai svarbi priimant informaciją

Sertifikuotas Europos psichologas Arūnas Norkus teigia, kad emociškai sužadintas žmogus sunkiai priima informaciją arba priima ją labai ribotai. Emocijų gausa sutrikdo žmogaus dėmesį, todėl jis negirdi ir nesuvokia informacijos, kuri jį pasiekia.

„Pabandykite pasikalbėti su labai supykusiu ar sielvarto apimtu žmogumi – jis tiesiog negirdi to, kas jam sakoma. Lygiai taip pat mes reaguojame ir į kitokią emociškai jaudinančią informaciją – apimti jaudulio ir įtampos, prarandame dėmesį ir atmintį, todėl nebegalime kritiškai mąstyti ar priimti kažkokių sprendimų. Norisi tik bėgti arba kovoti – taip gelbstint save“, – aiškino psichologas A. Norkus.

Jeigu žmogų pasiekusi neteisinga informacija jį sujaudina ir paliečia emociškai – kritiškai jos įvertinti žmogus nebesistengia, priima naujieną nekvestionuodamas ir atitinkamai pritaiko savo veiksmus. 

Dezinformacija plintanti socialiniuose burbuluose

Psichologai sutaria, kad asmens socialinis gyvenimas daro įtaką dezinformacijos perpratimui, o vėliau ir tolimesnei jos sklaidai. Visuomenė iš savo artimos aplinkos perima ne tik vertybes, nuostatas, vertinimo stereotipus, bet ir emocijas.

Atsidūrę tarp linksmų žmonių, ir patys netrukus pradedame jaustis džiugiai. Ir atvirkščiai – net geriausia nuotaika sugenda pakliuvus į niūrią kompaniją.

„Paskutinį kartą keičiant Lietuvoje valiutą, buvo pastebėta, kad jei žmogus gyveno ir bendravo su daug socialinių baimių turinčiais aplinkiniais, jis ir pats visko bijojo: kad keičiant pinigus apgaus, kad gali prarasti santaupas, kad nepavyks sėkmingai pasikeisti pinigų ir t. t. Tačiau žmonės, gyvenantys tarp pasitikinčių savimi ir bendraujantys su racionaliai mąstančiais aplinkiniais tokių baimių neturėjo, nes jų aplinkoje jos tiesiog nesklido“, – pavyzdį pateikė psichologas.

Tokia pati situacija klostosi ir su dezinformacija – jei žmogaus socialiniame burbule tarp artimųjų, draugų, bendradarbių ji priimama ir ja tikima, labai tikėtina, kad anksčiau ar vėliau ir jis ja patikės.  

Kodėl skleidžiame informaciją patys suprasdami, kad ji neatitinka realybės?

Psichologai mano, kad žmonėms, kurie dalinasi realybės neatitinkančia informacija yra per sunku pripažinti kalbėjus netiesą, nes tokiu atveju smuktų jų savivertė. Tačiau neatskleidus realybės visuomenei galiausiai žmogus įtiki tuo, ką sako, nors ir žino, jog sako netiesą.

„Maždaug prieš trisdešimt metų JAV buvo atlikti tyrimai, kurių rezultatai parodė, kad tais atvejais, kai teismo liudytojai netyčia suklysta nurodydami kokias nors įvykio detales, per vėlesnes apklausas, žinodami, kad suklydo, vis tiek dar ir dar kartą nurodo tas pačias klaidinančias detales. Kuo daugiau kartų būdavo apklausiami žmonės, tuo tvirčiau ir įtikinamiau jie teikdavo savo parodymus, nepaisydami to, kad žinojo, jog jų parodymai klaidinantys, netgi tais atvejais, kai jų pasakojimus paneigdavo keli ar keliolika kitų įvykio liudytojų“, – dar vienu pavyzdžiu pasidalijo psichologas A. Norkus.

Tokie patys procesai vyksta ir su sąmokslo teorijų ar melagienų skleidimu – priėmęs vieną informaciją ir ją kelis kartus pakartojęs žmogus nebegali pakeisti nuomonės ir priimti kitokios informacijos.

Kaip ugdyti savo kritinį mąstymą ir tapti atsparesniu dezinformacijai?

Dezinformacija plinta skirtingais kanalais: netikruose naujienų puslapiuose, tinklaraščiuose, kurie imituoja akredituotas žiniasklaidos priemones; vaizdo įrašais, kuriuos sukuria dirbtinis intelektas; masiškai paveikti žmonių įsitikinimus siekia ir netikros socialinių tinklų paskyros, trolių fermos.

Melagienos suformuojamos atidžiai, todėl perprasti, kad informacija neatitinka realybės – sudėtinga.

„Visada reikia abejoti ir pasitelkti racionalumą. Jei informacija sklinda socialiniuose tinkluose, nesunku patikrinti jos ištakas ir rasti pradinius šaltinius. Ir labai dažnai paaiškėja, kad kažkokia pagalbos sergančiam dviejų metų vaikui prašymą iliustruojanti nuotrauka keliauja interneto platybėse jau daugybę metų – daug ilgiau, negu tas vaikutis gyvena. Vadinasi, pagalbos šauksmas netikras. Lygiai taip pat reikėtų daryti ir su kita informacija – apie karą, skiepus, epidemijas, krizes, kainas, politiką“, – patarimais dalijosi A. Norkus.

Psichologas pataria, kokius klausimus reikėtų sau užduoti prieš aklai pasikliaujant informacija:

• Kas tai pasakė?
• Kuo jis rėmėsi?
• Kokie faktai tai patvirtina?
• Kas gali būti suinteresuotas tuo, kad aš patikėčiau skleidžiama informacija?
• Kam tai gali būti naudinga?

Šis straipsnis buvo iš dalies finansuojamas Jungtinių Valstijų valstybės departamento dotacijos lėšomis. Šiame straipsnyje pateiktos nuomonės, išvados ir teiginiai yra autoriaus nuomonė ir nebūtinai atspindi Jungtinių Amerikos Valstijų valstybės departamento nuomonę, išvadas ir teiginius.