Kodėl dendrologas džiaugiasi mirusiais medžiais?

Su dendrologu Kęstučiu Aukseliu pokalbį pradedame nuo to, kas turbūt skauda visiems šiauliečiams, – mirusio ir šiemet žadamo nukirsti vieno iš Spaudos ąžuolų. Žinomo kultūros ir spaudos darbuotojo, teisininko Pelikso Bugailiškio ir Šiauliuose leisto savaitraščio „Momentas“ redaktoriaus Jurgio Janulaičio 1929 m. pasodintas medis, kaip teigiama, žuvo per Prisikėlimo aikštės rekonstrukciją, pažeidus jo šaknis. Tačiau dendrologas K. Aukselis turi kitokią nuomonę.

Terorizmas

„Tai yra medžių terorizmo pasekmė. Aš dirbau universitete, 16 metų studentus mokiau apie medžius, man labai įdomu. Kiekvieną dieną, kai aikštėje vyko rekonstrukcija, būdavau ten ir matydavau, kiek yra atkastos šaknys. Visas pasaulis žino, kad buvo pažeistos šaknys, bet aš buvau kasdien aikštėje ir mačiau: šito ąžuolo šaknys praktiškai nebuvo pažeistos“, – tvirtina specialistas.

Jis įsitikinęs, kad Spaudos ąžuolui buvo suleista nuodų. „Ar atsimenate, kada tas ąžuolas numirė? Per Jonines. Jūs man parodykite medį, kuris miršta per Jonines“, – provokuoja K. Aukselis ir papasakoja, kad jo sūnus per Jonines grįžęs sakė pastebėjęs, kad ąžuolo lapai keisti – tarsi permatomi. Susidomėjęs Kęstutis apžiūrėjo ir konstatavo, kad medis nebeturi magnio. „Kad būtų nutrauktos šaknys ir dėl to prarastų vieną medžiagą, istorija to dar nežino, – sako dendrologas. – Medžiai nutrauktomis šaknimis miršta žiemą, nebeturi gilių, lapų, nieko nebeaugina. O šis augo idealiausiai ir staigiai nebeliko.“

Tiesa, pašnekovas aiškina, kad medžiai gali numirti ir per Jonines, tačiau tai – retas atvejis: „Medžiai ruošiasi. Jie yra protingesni už mus, žmones. Jeigu ruošiasi mirti, jis nevisiškai sulapoja, neturi gilių. O šitas augo normaliai ir staigiai per Jonines numirė. Nesergi nesergi – ir numiršti.“

Gerbiami

Tuomet puolė ąžuolą gelbėti. Prasidėjo gydymas: pirmiausia nusprendė laistyti – po 200 l kasdien. „Kaip buvo gydoma? Atvažiuojama ir 200 l išpilama. Tai medžiui gerai ar ne? Sakykime, medžiui 100 metų. Per tuos metus jis gavo vandens tada, kai lijo. O kaip lyja? Čia lašas, čia kitas, čia, čia, čia... – demonstruoja K. Aukselis. – Bet ne vienoje vietoje 200 l. Jei iškart į vieną vietą gauna 200 l... Medis ir žmogus yra tas pats. Jeigu 80-mečiam senukui staigiai lieptume gerti? Medžiui taip pat. Jis pradės pūti ir taps pavojingas. Nupus šaknys ir medis nuo vėjo išvirs. Gerai, jei taip atsitiks, kai nieko aplink nebus. O jeigu kas važiuos? O jeigu mama su vežimėliu? Manau, daug skaudžiau būtų. Nudžiūvę medžiai tampa pavojingi.“

Kęstutis pasakoja, kad, pavyzdžiui, Karališkajame parke Kopenhagoje tokie medžiai stovi – jie palikti kaip atminimas, taip pagerbiami: danai patys sako, kad medžius gerbia tol, kol iš jų lieka dulkės. „Kadangi medis 100 ar 200 metų saugojo tuos žmones, kopenhagiečius, tuos 10 ar 20 metų, kol medis nuvirs, galime pasisaugoti ir pakentėti“, – sako dendrologas.

Jis siūlo panašų atminimą padaryti ir Šiauliuose: nupjauti medį, kad virstų į Prisikėlimo aikštės pusę, ir palikti ten tiems 10 ar 20 metų, kol iš jo irgi liks tik dulkės. Pasak K. Aukselio, tai būtų ir atminimas, ir kviestų kiekvieną praeivį susimąstyti apie tai, kad medžių gyvenimas taip pat trapus ir kad mes visi esame atsakingi už savo aplinką.

Neįkainojama patirtis

Apsidairę aplink, matome, kad ir kiti aikštės medžiai nebėra tokie gyvybingi kaip anksčiau. Ar ir jų laukia toks pat likimas, dendrologas prognozuoti nedrįsta: „Jeigu pasakysite, kokios bus žiemos, kokios – vasaros, pabandyčiau kelerių metų tikslumu pasakyti.“

Klevus, pasak dendrologo, taip pat gydė nevykusiai: atkasė, užpylė sluoksnį dirvožemio ir daug derlingo humuso. „Tiems medžiams yra 80 metų. Ar jiems daug maitinimo duota per tuos metus? Jeigu 80-mečiam senukui duotume kebabų?“ – klausia specialistas. Jis pastebi, kad Savivaldybė daug klausinėja, daug tariasi ir į pastabas stengiasi atsižvelgti, tačiau kai kurių klaidų ištaisyti neįmanoma.

K. Aukselio teigimu, medžiai turėjo būti paruošti Prisikėlimo aikštės rekonstrukcijai – juk ir žmones prieš operacijas paruošia. Aikštė buvo ruošiama – o kodėl medžiai ne? „Jeigu viršūnės nudžiūvusios, vadinasi, medis nebeturi energijos užkelti maistinių medžiagų į patį viršų. Vadinasi, padaryta negerai, o viskas prasideda nuo šaknų, – sako dendrologas. – Man tai yra neįkainojama patirtis: kaip mokymo bazė, tai yra idealus variantas.“

Būtinas išsilavinimas

Specialistas parodo ir kitą dėmesio vertą objektą Šiauliuose – Gubernijos parką, kuris šiuo metu iškasinėtas. „Kuo skiriasi nuo pagrindinės aikštės? Tai yra geras pavyzdys visiems, kurie šaukia, kad Spaudos ąžuolas mirė dėl nukentėjusių šaknų. Čia, žiūrėkite, visą vasarą yra iškasta, tvarko šilumines trasas. Ar numirs, ar ne? – diskusijai kviečia pašnekovas. – O jeigu numirs, kokiu metų laiku tai atsitiks – ar vasaros viduryje, Joninių laikotarpiu?“

Pasak K. Aukselio, istoriniai parkai, alėjos yra meno kūriniai: kaip „Monos Lizos“ neatnaujiname, pripiešdami dangoraižių, taip ir į parkus bei alėjas nereikėtų prisodinti naujų medžių. O tam, kad prižiūrėtum medžius, priimtum reikalingus sprendimus, būtinas tinkamas išsilavinimas – įgytas diplomas, o ne sertifikatai.

„Dalyvaujate kursuose, iš ryto nuvažiuojate, vakare gaunate sertifikatą. Per mėnesį galite gauti 30. Pas kurį gydytoją eisite gydytis – tą, kuris turi 30 sertifikatų, ar tą, kuris turi diplomą? Kodėl medžius gydo tie, kurie turi 30 sertifikatų?“ – klausia dendrologas ir priduria, kad gerų specialistų yra tiek pat, kiek gydytojų: ne kiekvieną norėtųsi prisileisti su skalpeliu, bet yra pakankamai dirbančių ir spėjančių.

Pigiai ar gerai?

Visgi K. Aukselis turi ir kuo pasidžiaugti: visi neprigiję, nudžiūvę medžiai jam yra idealus variantas. „Geresnės mokymo bazės nėra. Tai yra idealus variantas pasisemti patirties – dėl ko taip atsitiko? Gal keistai atrodys, bet visais jais džiaugiuosi“, – šypsosi pašnekovas.

Kalbėdamas apie gražiai sutvarkytas vietas, jis mini P. Višinskio gatvę, Beržynėlį, Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčios šventorių, mokyklas, darželius. Ar tai sėkmės dalykas? „Sakykime, auginate pomidorus. Pasisodinote ir staiga turite kažkur išvažiuoti. Ar imtumėte Antaną, kuris prie parduotuvės alų geria, jų prižiūrėti? Pigiai padarytų. Yra pigiai, o yra gerai“, – įsitikinęs dendrologas.

Tiesa, daug įtakos turi ir ligos, oro sąlygos, bet, pasak K. Aukselio, bet ką sodinant, reikia žiūrėti protingai ir atsakingai. „Jei parašyta, kad tinkami auginti Afrikoje, kur temperatūra nenukrenta žemiau nei 30 laipsnių, nesodinsite Lietuvoje. Jei sakytų, kad kainuos tik centą, o Lietuvai skirtas – euras? Šimtą kartų daugiau“, – kalba specialistas.

Nors jis randa daug panašumų su matematika, visgi čia yra ir vienas skirtumas: prie dviejų obuolių pridėjus du, visada gausime keturis, tačiau jei dvi tokias pat obelis pasodinsime Lietuvoje ir dvi Afrikoje, rezultatas bus visiškai kitoks. „Ir mums patiems Afrikoje būtų sunkiau...“ – atsidūsta.

„Neturiu atsakymo“

Paklaustas, ar jam pačiam negaila kertamų medžių, K. Aukselis nesuabejoja: „Gaila.“ Tačiau pripažįsta, kad susiduria su tam tikra dilema. Pasitaiko, kad kokiai nors įstaigai, kavinei ar restoranui reikia automobilių stovėjimo aikštelės, tačiau toje vietoje auga medžiai. Kreipiasi leidimo nukirsti – negauna. Staiga po poros mėnesių tie medžiai nudžiūsta.

„Universitete turime idealias laboratorijas. Pasiimame gruntą, buvusį po tuo medžiu, ir matome, kiek ten chemijos. Leidimo tam valkatai, tam žmogeliui, nedavei ir jis panaudojo chemiją. Ir medžio neliko, ir žemė aplink užteršta – ten jokia gėlytė neaugs, – guodžiasi Kęstutis. – Neturiu atsakymo, ką daryti: gal geriau iškart duoti leidimą, kad nenuodytų žemės?“

Pats dendrologas K. Aukselis prisipažįsta visada besistengiantis vadovautis ne emocijomis, o mokslu. Internete galima perskaityti visko, tačiau labai mažai žmonių skaito mokslines knygas – tokios informacijos reikia paieškoti. Net ir patys specialistai ne visada randa, ko ieško, tada skambina kolegoms ir tariasi, kodėl vienas ar kitas augalas pradėjo ruduoti, ką daryti, galbūt su tuo buvo susidūrę kiti.