Šiau­lių me­džiai – nuo di­no­zau­rus me­nan­čio iki „gra­si­nu­sio“ Le­ni­nui

„Ži­no­te, kaip dend­ro­lo­gai ra­šo mei­lės laiš­kus? Į vo­ką įde­da vien tik  gink­me­džio la­pą“, – šyp­so­si miš­ki­nin­kas Kęs­tu­tis Auk­se­lis, po pu­sant­ros va­lan­dos tru­ku­sio pa­si­vaikš­čio­ji­mo pa­ro­dęs Šiau­liuo­se slap­ta au­gan­tį se­niau­sią pa­sau­lio me­dį. Gink­me­džio au­gi­mo vie­tos vy­ras pra­šo neatsk­leis­ti, ta­čiau mie­lai da­li­ja­si vi­siems ma­to­mų me­džių įdo­my­bė­mis: ba­nan­me­džiu, „gy­vus“ la­pus tu­rin­čiais kle­vais, lie­po­mis, vir­šū­nės ne­te­ku­siu ąžuo­lu, kė­lu­siu grės­mę pa­ties Le­ni­no gar­bei ir oru­mui.

Miškininkas – iš laisvės troškimo

Rugsėjo 18-ąją šalyje minima Miškininko diena. 55-erių Kęstutis sako miškininku tapęs vien todėl, kad buvo pasikėsinta į jo laisvę. Netoli Žagarės, Juodeikiuose, augęs vaikas su pavydu žiūrėjo į netoliese įsikūrusių girininkijų darbuotojų vaikus. Jie vasaras turėjo vaikiškas, o kolūkiečių vaikai buvo priversti jas leisti su kauptukais rankose, palinkę ties kolūkio cukriniais runkeliais. „Tarybų valdžia, kolūkiai iš manęs pavogė visą laisvę. V. Landsbergis kolūkius sugriovė, jei ne jis, aš būčiau tai padaręs“, – juokiasi vyras.

Po mokslų dešimt metų Lygudų girininkijoje dirbęs Kęstutis vėliau dirbo miesto Savivaldybėje, tuomečiame Šiaulių universitete, vadovavo Botanikos sodui. Dabar su bendraminčiais nuolat lankantis įvairiausių Lietuvos ir užsienio šalių parkus, skverus, medelynus vyras neslepia – jo žinios ne teorinės, o praktinės. „Įdomesnius medžius ir juos sodinusius žmones todėl ir žinau“, – paaiškina.

Dažnam miestiečiui, žingsniuojant Šiaulių bulvaru ar užsukus į parkus, medžiai lieka tik pavėsį kuriantis ar akį džiuginantis augalas. Kęstučiui gi medis pasakoja unikalias istorijas, kuriomis jis mielai dalijasi su „Etaplius“ skaitytojais.

Parinkęs nuo žemės šalia Valstybinio Šiaulių dramos teatro prikritusių graikinių riešutmedžių riešutų, vyras sako, kad riešutmedžiai – Graikijos dalis mūsų mieste. Prie teatro pastato šie medžiai pasodinti praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje, tačiau Kęstutis akcentuoja, kad Graikijoje šie riešutai buvo laikomi dievų maistu. Ir ne be priežasties.

Dendrologui kartą teko patirti keistą nutikimą: Moldovoje, Kišiniovo turguje, keli vyrai lukšteno riešutus, plaktuku juos daužė, dėjo į stiklines ir pardavinėjo. „Mes ketinome stiklines neštis į autobusus, bet pardavėjas nustebo, kodėl valgome ne dabar. Pasirodo, riešutus pardavinėjo gamtininkas, profesorius, kuris paaiškino, kad graikiniai riešutai yra naudingiausi, kai būna suvalgyti vos išlukštenti ir nevisiškai subrendę – pieninės brandos. Riešutai, kuriuos dabar perkame parduotuvėje, – nevertingi. Be to, riešutų odelę būtina nulupti, nes ji yra nuodinga“, – dalijasi.

Labai gudrus klevas

„Man visada medžiai buvo įdomūs“, – sako Kęstutis ir vedasi į daugiabučių kiemą Vilniaus g. 183. Nuskina medžio lapą, labai panašų į tradicinio lietuviško klevo, jį apverčia ir atkreipia dėmesį, kad lapo apačia – sidabro spalvos.

„Tai – sidabrinis klevas, kilęs iš pietų kraštų. Iš ten, kur daug saulės. Ateikite prie šio medžio, kai būna labai karšta, panašiai 30 laipsnių. Šis klevas labai gudrus. Jis apverčia lapus, kad apatinė jų dalis atspindėtų šviesą“, – smalsumą žadina dendrologas.

Sunku pasakyti, kokiais keliais į miesto centrą pateko sidabrinis klevas, juk bene pirmosios žinios apie medžių sodinimą mieste mus pasiekė iš XIX a. Jau 1837 m. pietrytinėje miesto aikštės dalyje buvo įrengtas skveras, apsodintas topoliais, klevais ir liepomis.

„Šiam klevui šimto metų neduočiau, jis auga labai greitai. Manau, kad tarpukariu čia buvo privatus kiemas, savininkai savo kieme jį pasodino“, – sako pašnekovas, pridurdamas, kad Gelgaudiškyje (Šakių r.) yra visa alėja tokių klevų. Jiems yra 140 metų. O Šiauliuose sidabrinių klevų galima rasti ir daugiau – prie Kaštonų alėjos ir kt.

Beje, mieste atsirado ir sidabrinių liepų, taip pat karštomis dienomis vartysiančių lapus. Šios liepos – nuo Rūdės g. iki „Šiaulių“ viešbučio bulvare susodinti nauji medeliai. Tik šių dar lapus turinčių medelių viršūnės jau nudžiūvusios. „Negaliu pasakyti, ar prigis. Po penkerių metų paklauskite“, – atsidūsta.

Karamele kvepianti Rygos botanikos sodo dalelė

„Ar teko matyti Šiauliuose medį, ant kurio bananai auga?“ – klausia Kęstutis ir pakviečia prie buvusio KTU Šiaulių fakulteto. Ten auga medžiai, kuriuos beveik visus iš Rygos botanikos sodo atvežė ir mieste pasodino šviesios atminties medžių mylėtojas Petras Palšis.

„Tai japoninis puošmedis. Jo sėklos atrodo lyg maži bananai, o kai pašąla, lapai tampa permatomi“, – sako Kęstutis, rodydamas retą Lietuvoje medį, kuris, beje, rudenį dar aptinkamas pagal aromatą. Medžiui barstant lapus, pasklinda malonus vanilės ir karamelės aromatas. Pasakojama, kad prancūzės rudenį mėgsta gerti arbatą po puošmedžiais, „užkandžiaudamos“ tik jų kvapu...

Beje, Kęstutis sako, kad kiekvienas medis yra vertingas ir įdomus. Kartą jaunas dendrologas bitininkui netyčia pasakė, kad blindė – visiškai nevertingas augalas. „Jis pasižiūrėjo į mane su užuojauta ir paaiškino: jei blindės nebūtų, tavęs nebeliktų. Nes, pavasarį pražydus kačiukams, pirmosios bitės, juos aplankiusios, atsigauna. Todėl blindė – pats vertingiausias medis. Nes jei neliks bičių, nebeliks ir žmonių“, – šypteli.

Prie buvusio universiteto pastato dar verti dėmesio medžiai – didžioji tuja, kilusi iš Amerikos, ir kadagys. „Jei nuvažiuosite į Rygos botanikos sodą, ten pamatysite labai labai aukštus, kokių 30 m aukščio, kadagius. Jie – šio kadagio tėtis ir mama“, – šypteli miškininkas.

Šimtamečiai liudininkai

Milžiniškos liepos, augančios priešais viešbutį „Šiauliai“, aikštės pakraštyje, gamtininko žiniomis, pasodintos dar tarpukariu. „Va, rekonstrukciją čia daro, o medžiai nesaugomi. Po kelerių metų ir čia šauks: ką daryti, liepos miršta, kas išgelbės?“ – pastebi dendrologas.

Kęstutis sako kėlęs idėją inventorizuoti visus seniausius miesto medžius, pažymėti vietas, kur auga želdiniai, turintys istorinę vertę. Pavyzdžiui, ir tos liepos, kurios auga prie S. Šalkauskio namo Trakų g., saugotinos. „Yra miestų, kurie tokias žinias renka. Namo kiemas tvarkomas, liepos prastos būklės, bet istorinę vertę turi. Gal pats S. Šalkauskis liepas laistė“, – tarsteli.

O Didždvario parke, į jį įėjus iš Dvaro g., dendrologas rodo senutėlį, Rusijos caro laikus menantį maumedį, kuriam apie 160 metų. „Buvo dar tuopos, kurias caraitė su cariene sodino. Patys gražiausi maumedžiai auga Panevėžyje, o mūsų šiam maumedžiui aplinkiniai medžiai trukdo augti. Bet kaip žaliesiems tai išaiškinti?“ – klausia vyras.

Viršūnės neteko „per Leniną“

Maršrutas pasisuka Kaštonų alėjos link, kur Kęstutis sustoja prie istorinių ąžuolų – Smetonos ir Tautos vado, augančių abipus paminklo „Aušra“. Ąžuolai vienodo diametro, tačiau, atidžiau įsižiūrėjus į arčiau paminklo augantį ąžuolą, matyti, kad jis be viršūnės. Pasak dendrologo, į šį medį įsimetęs puvinys, nes lietus ir sniegas medžiui su nupjauta „galva“ poveikį turi. O viršūnės ąžuolas, pasirodo, neteko, nes „pagrasino“ pačiam Leninui, tiksliau – Lenino biustui.

„Kai statė akmeninę Lenino galvą, partijos komitetas išsigando, kad jei, neduok Dieve, ąžuolo viršūnė lūžtų, ji pataikytų tautos vadui tiesiai į galvą. Bendravau su tuo žmogumi, kuris dirbo „Šiaulių apželdinime“ ir viršūnę nupjovė. Per Leniną čia viskas“, – paaiškina.

Prancūziškos mados ir įslaptintas ginkmedis

Didždvario parke auga liepa, kuri atrodo taip, lyg turėtų tris kamienus. Dendrologas paaiškina, kad iš tikro tai trys liepos, o ne viena. Mada susodinti liepas po tris į Šiaulius buvo atkeliavusi iš Prancūzijos. „Kai kurie apželdintojai šią madą, gyvavusią prieš kelis šimtus metų, vėl atnaujina. Man tai labai gražu, parke reikėtų taką nuo šių liepų patraukti“, – sako ir kviečia pažvelgti tolėliau – į grakščiąją liepą.

Pasak Kęstučio, šios liepos šalyje laikomos pačiomis gražiausiomis, gražesnių specialistai neranda. „Kaip Panevėžys giriasi Sibiro maumedžiais, Šiauliai gali pasigirti grakščiąja liepa“, – šypsosi jis.

Ir galiausiai dendrologas sustoja prie reto Lietuvos medžio – ginkmedžio, kurio augimo vietos prašo neatskleisti, nes tokį pažadą davė jį pasodinusiems šiauliečiams, ir dalijasi jo slapta istorija. Vienas Šiauliuose sovietmečiu žinomas, bet nežinomu panoręs likti žmogus iš Krymo apie 1980-uosius lagamine parsivežė mažą ginkmedžio sodinuką. Pradžioje medį augino savo kieme, bet norėjo padovanoti miestui taip, kad niekas apie jį daug nežinotų.

„Štai čia ir pasodino. Pradžioje ginkmedis labai vargo, skurdo, bet prigijo galiausiai. Jei žmonės apie jį plačiai sužinotų, arbatai lapus skintų, šakas laužytų. Va, jau viena šaka nulaužta“, – pastebi.