Džiūs­tan­tis ąžuo­las – abe­jin­gu­mo tes­ta­men­tas?

Pri­si­kė­li­mo aikš­tė­je pa­lei Til­žės gat­vę ko­ne šim­tą me­tų ža­lia­vo ke­tu­ri  ąžuo­lai. Spau­dos me­džiais pa­va­din­ti ga­liū­nai bu­vo pa­so­din­ti 1929 m. ge­gu­žės 9 d., ta­čiau pa­na­šu, kad vie­ną ąžuo­lą, pa­so­din­tą mies­to švie­suo­lių, re­no­vuo­to­je aikš­tė­je iš­tin­ka mir­tis. Pa­žeis­tos šak­nys, mais­to me­džia­gų trū­ku­mas, lais­ty­mo pa­sek­mė ar net pik­ta­va­lio mos­tas – to­kias ver­si­jas ke­lia dend­ro­lo­gai.
 

„Išgelbėti medį galimybių mažai“

Dar 2018-ųjų balandį „Etaplius“ straipsnyje „Aikštės rekonstrukcija – inžinierius „paskendo“ lietuviškoje tvarkoje“ klausė, ar dar sužaliuos ąžuolai renovuojamoje Prisikėlimo aikštėje. Mat šiauliečiai buvo pradėję kelti triukšmą – ekskavatoriams pasisukinėjus po aikštę, buvo atkastos ir nuplėšytos medžių galiūnų šaknys.

Prieš trejus metus, rengiant straipsnį, dendrologai komentavo, kad ąžuolų šaknynas po žeme paprastai šakojasi tokiu pločiu, kokia yra šakų laja. Prie šaknyno būna galima tik minimali invazija, tačiau Prisikėlimo aikštėje darbininkai saugojo tik medžių kamienus – juos apsupo tvorele.

Dendrologai „Etaplius“ tuomet sakė, kad sužalotų ąžuolo šaknų poveikis yra matomas ne iš karto, ir prognozavo, jog medžiai pradės nykti po kelerių metų. Ar dabartinė situacija, kai ąžuolas pradėjo barstyti lapus ir džiūti, ne įrodymas, kad šaknys vis tik buvo pažeistos?

„Etaplius“ pasiteiravo Lietuvos dendrologų draugijos (LDD) atstovų, kas galėjo nutikti ąžuolui, ar tikrai galima spėti, kad buvo pažeistos medžio šaknys.

„Taip, šaknų pažeidimai ir atviros žemės ploto polajyje, o kartu ir maitinamojo ploto / tūrio sumažinimas gali nulemti medžio būklės prastėjimą ir jo žuvimą. Vertinant pagal vaizdą, medžio pažeidimai ir sąlygų pasikeitimai, matyt, buvo stiprūs, todėl išgelbėti medį galimybių mažai. Bet bandyti reikia“, – atsakė LDD valdybos pirmininkas Arvydas Rutkauskas.

Piktavalio ranka?

Šiaulietis dendrologas Kęstutis Aukselis ąžuolui greitos mirties kol kas neprognozuoja ir sako negalintis patvirtinti, kad medis džiūsta nuo šaknų pažeidimų.

Specialistas teigia kas kelias dienas apžiūrintis centre augančius medžius, nes jam jie labai rūpi. „Šio džiūstančio ąžuolo šaknys buvo mažiausiai pažeistos iš visų keturių, todėl jo nykimui yra kitų priežasčių“, – sako jis.

K. Aukselio teigimu, dar prieš Jonines nė vienas ąžuolo lapas nebuvo nurudavęs, o po Joninių praėjus dviem dienoms, atsirado dvi šakos permatomais lapais. Tokie staigūs pokyčiai gali rodyti, kad medžiui trūksta magnio, tačiau dabar medį purkšti chemikalais gali būti nereikalinga ar net žalinga.

„Nueikite į mišką, ten pamatysite ne vieną medį, kurio lapai jau ruduoja. Net miške medžiams kažko pritrūksta ir jie pradeda mesti lapus“, – aiškina dendrologas.

Pašnekovas sako apžiūrėjęs ąžuolo šakas ir ant medžio nepamatęs nė vieno nurudavusio pumpuro. O tai ženklas, kad medis sukaupė reikalingų medžiagų ir ruošiasi žiemai. Todėl prognozuoti, kad medis kitais metais atsigaus, galima, tereikia palaukti. Tačiau jei pumpurai nuruduos ir pradės džiūti, tai bus negerą žinią nešantis ženklas.

K. Aukselio teigimu, dabar ąžuolui reikia nieko nebedaryti, o jau nuo kitų metų pradžios pradėti galvoti, kaip medį patręšti, kaip jį laistyti. Nes medis – kaip ir žmogus, kuris turi pagalvoti, kaip nesusirgti, o ne jau susirgus bėgti pas gydytoją ir prašyti pagalbos. „Šis ąžuolas jokios chemijos per 100 metų negavo. Jei 98-erių metų žmogui, kuris valgė lašinius, duosi kebabą ar kokakolos, jis tikrai blogai pasijus“, – komentuoja pašnekovas.

K. Aukselio nuomone, medžiui galėjo pakenkti ir laistymas. „Kone šimtą metų ąžuolo niekas nelaistė, o dabar, užėjus karščiams, pradėjo laistyti. Paprastas darbininkas 200 litrų vandens išpila. Ne laisto, o išpila. Gal medis to nesuprato ir sureagavo?“ – kelia versiją dentrologas ir sako, kad keturi spaudos ąžuolai – „Šiaulių stelmužės“, todėl su jais ir elgtis reikia kaip su senais ąžuolais.

K. Aukselis rekomenduoja dabar surinkti visas istorinių ąžuolų giles, nes tai labai svarbus dalykas, ir iškelia dar vieną mintį: „Gali būti ir kad kažkas pridėjo negerą ranką. Būna žmonių, kurie, jei ko nors negero nepadaro, blogai miega. Gal žinojo, kaip medžiui pakenkti?“

Ąžuolas – ne paveldo objektas

Jei istorinis Šiaulių ąžuolas numirs, ar kas nors už tai atsakys? Aiškėja, kad istoriniai medžiai nėra paskelbti Šiaulių miesto savivaldybės saugomu gamtos paveldu.

Pasak Valstybės saugomų teritorijų tarnybos (VSTT) prie Aplinkos ministerijos Kraštovaizdžio apsaugos skyriaus vyr. specialisto Vytauto Ruko, STK duomenimis, šis ąžuolas nėra paskelbtas valstybės ar Savivaldybės saugomu gamtos paveldo objektu, todėl jam negalioja jokie su gamtos paveldu susiję apribojimai.

„Ąžuolo priežiūrą ir tvarkymą reglamentuoja LR želdynų įstatymas ir jo įgyvendinimą nustatantys poįstatyminiai teisės aktai. Gamtos paveldo objektai vertinami ir tikslingumas skelbti juos saugomais nustatomas vadovaujantis Saugomų teritorijų (išskyrus kultūrinius rezervatus (rezervatus-muziejus), kultūrinius draustinius ir istorinius valstybinius parkus) steigimo kriterijais.

Valstybės saugomų gamtos paveldo objektų planų rengimo ir jų steigimo tvarką nustato Gamtos paveldo objektų schemų rengimo, registravimo ir apskaitos tvarkos aprašas, patvirtintas Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktoriaus įsakymu.

Savivaldybių saugomų gamtos paveldo objektų steigimo tvarką nustato savivaldybių tarybų patvirtinti saugomų teritorijų steigimo, jų ribų keitimo teikimo ir nagrinėjimo tvarkos aprašai“, – teigia V. Rukas.

Medžių sodinimo diena buvo šventė

Keturi iki mūsų dienų išlikę Šiaulių ąžuolai buvo pasodinti 1929 m. gegužės 9 d. Diena, kai buvo sodinami ąžuolai, virto savotiška švente. Ąžuolai buvo pavadinti spaudos medžiais, nes to meto Šiauliuose vyko aktyvus leidybinis gyvenimas – leidžiamos knygos, žurnalai, laikraščiai, todėl ąžuolai ir buvo skirti spaudai priminti.

Aušros al. kampe augantis pirmas ąžuolas – spaudos darbuotojų ąžuolas. Jį sodino senieji spaudos darbuotojai – savaitraščio „Momentas“ (1928–1930) redaktorius Jurgis Janulaitis ir Feliksas Bugailiškis (1883–1965) – žinomas kultūros ir spaudos darbuotojas, teisininkas.

Kitą ąžuolą sodino poetas ir knygnešys Jonas Krikščiūnas-Jovaras (1887–1967), poetas aušrininkas ir 1863 m. sukilimo dalyvis Juozas Miliauskas-Miglovara (1845–1937) bei Liudvikas Jakavičius–Lietuvanis (1871–1941) – spaudos darbuotojas, mėgėjų teatro organizatorius, knygų autorius.

Trečiąjį ąžuolą sodino miesto ir apskrities savivaldybių atstovai: tuometis miesto burmistras Jackus Sondeckis (1893–1989) – Lietuvos ekonomistas, visuomenės veikėjas, savivaldybininkas. Taip pat buvęs pirmasis Šiaulių miesto burmistras Kazys Venclauskis (1880–1940) – advokatas, visuomenės veikėjas bei tuo metu ėjęs Šiaulių apskrities viršininko pareigas Antanas Pranculis – šiaulietis, atsargos karininkas, žuvęs Archangelsko srityje 1942 m.

Paskutinis iš keturių ąžuolų – mokyklų atstovų ąžuolas. Jį sodino Šiaulių mokytojų seminarijos direktorius, medelių sodinimo entuziastas Juozas Orlauskas (1887–1970), Berniukų gimnazijos direktorius Vaclovas Šliageris (1881–1963) ir Šiaulių apskrities pradžios mokyklų inspektorius Kazimieras Ubeika (1884–1942), nepriklausomybės laikotarpiu buvo ir miesto burmistru.