Įvairių kelionių metu vaikščiojant po Lietuvos miestus ir miestelius šalia mažesnių ar didesnių atradimų džiaugsmo ne kartą yra sukirbėjęs ir taip vadinamas baltas pavydas. ne lygesnių šaligatvių ar vešlesnių gėlynų, suolelių poilsiui ar net mažosios architektūros akcentų. Tiesiog – istorinių ženklų, žyminčių, kad čia, kur gyveni, kur kasdien vaikščioji, tiek mažai priminimų, įamžinimo to, kas buvo prieš mus. Tai kas, kad žinai ir be jų. Vis tiek – reikia, kad užkliuvęs žvilgsnis primintų ir tau, čia gyvenančiam, ir atvažiavusiam, jog ne tuščioje vietoje esi, jog ir prieš dešimtmečius, šimtmečius buvę prieš mus dirbo, svajojo, kūrė. Todėl istoriniai ženklai – tarsi ranka, kurią mums paduoda praeitis, kad kartu eitume į ateitį.