Šiaulietės patirtis Jehovos liudytojų šeimoje sukrės

Šiauliai

Abejingi. Deimantė Rudžinskaitė: „Mano aplinkos žmonės, draugai bei jų tėvai matydavo mane bėgančią iš namų, šviežiai sumuštą, nusiminusią dėl draudimo dalyvauti gimtadieniuose. Deja, jie išlikdavo abejingi, palaikydavo mano likimą svetima problema, į kurią nedera kištis. Aš vėl turėdavau grįžti į tuos namus, kur laukdavo emocinis ir fizinis pavojus.“ (Deimantės Rudžinskaitės asmeninio albumo nuotr.)

Oksana LaurutytėŠaltinis: Etaplius.LT

315963

„Mano istorija yra kažkoks siaubekas – netikiu, kad atsiras bent vienas žmogus, kuriam šios knygos skaitymas taps malonia patirtimi“, – sako buvusi šiaulietė Deimantė Rudžinskaitė. Ką tik išleidusi prisiminimų knygą „Pasaulietė“, 31 m. moteris, dabar trykštanti gyvenimo džiaugsmu, nenutyli – jai pačiai jos knygoje iki šiol skaudu skaityti beveik viską.

– Kiek laiko užtrukote, rašydama knygą? Bus koks nors viešas „Pasaulietės“ pristatymas, susitikimai su skaitytojais?

– Knygą rašiau 5 metus. Tokios apimties veikalą kūriau pirmą kartą, tai, tiesą sakant, net nežinojau, nuo ko pradėti. Rašymo procesas susidarė iš kelių etapų – parašydavau rankraštį, o tada kreipdavausi į savo turinio redaktorę Eimantę Liubertaitę. Ji patardavo, kurias istorijas pagilinti, praplėsti, o kurios išvis nevertos dėmesio arba stabdo knygos tempą.

Šitaip knygą perrašinėjau kelis kartus, kol neliko nieko panašaus į pradinį variantą – per tuos metus „Pasaulietė“ subrendo kartu su manimi.

„Pasaulietės“ išleidimas – rugpjūčio 29 d. Knyga bus pristatoma Sostinės dienų metu „Knygų aikštėje“. Rugpjūčio 30 d. 16 val. (šiandien, – aut. past.) prie Lietuvos nacionalinio dramos teatro mane kalbins reklamos specialistė, TV laidų vedėja Dovilė Filmanavičiūtė.

– Jūsų knyga – autobiografinė?

– „Pasaulietė“ yra atsiminimų žanro knyga, visi joje pasakojami įvykiai – tikri. Buvau auginama fiziškai ir psichologiškai smurtaujančių tėvų: mamos Jehovos liudytojos ir alkoholiko tėvo.

Taigi, į šią knygą sudėjau ryškiausius atsiminimus iš toksiškos vaikystės. Knygoje rasite įvairių pasakojimų apie religines patirtis: kaip kartu su mama vaikščiodavome nuo durų prie durų, nešiodamos „Sargybos bokšto“ egzempliorius, kas vyksta Jehovos liudytojų susibūrimuose, kaip auklėjami radikalių pažiūrų tikinčiųjų vaikai, koks jausmas kasdien laukti Armagedono.

Iš vaiko perspektyvos atskleidžiau, ką reiškia augti, girdint nuolatinius barnius, jaučiant smurto baimę, atskirtyje nuo „Šėtono pasaulio“ ir jaučiant neprognozuojamų griežtų tėvų įtaką. Taip pat bus pasakojimų apie tai, kaip atrodo tokiose sąlygose bręstančios paauglės gyvenimas.

Dei­man­tė Ru­džins­kai­tė sa­ko la­bai no­rin­ti, kad atei­ty­je vi­suo­me­nė bū­tų dė­me­sin­ges­nė skriau­džia­miems vai­kams: „Gal „Pa­sau­lie­tė“ taps bent vie­nu žings­niu to link.“

– Gal knygoje yra vietų, kurias iki šiol pačiai skaityti sunku?

– Kadangi nusprendžiau žaisti atviromis kortomis, sunku skaityti beveik viską. Mano istorija yra kažkoks siaubekas – netikiu, kad atsiras bent vienas žmogus, kuriam šios knygos skaitymas taps malonia patirtimi. Visa laimė, pavyko psichologiškai atsiriboti nuo vaikystės įvykių – tai tapo pasakojimais, kuriuos puikiai žinau, bet kartais susimąstau – nejaugi tai MANO istorija?

– Dabar atrodote labai džiaugsminga moteris. Kaip pavyko išsivaduoti iš traumų?

– Nustojus tikėti, jog kažkas iš aukštybių privalo mane išgelbėti, nebeliko ir ko kaltinti dėl tokio savo likimo. Priėmiau tiesą, kad gyvenimas – absurdo teatras, ir neieškau gilių prasmių kiekviename siužeto vingyje. Supratus, kad bilietas į šį spektaklį – vienkartinis, belieka džiaugtis, jog apskritai čia patekau. Būtų kvaila atiduoti viršenybę traumoms, užuot mėgavusis dabarties akimirka.

– Ar su tėvais, giminėmis palaikote kokių nors ryšių?

– Jau daug metų nebendrauju su artimiausiais giminaičiais, tėvais ir seneliais. Vienų akyse esu dievo šmeižikė, kitų – šeimos juodintoja. Gyvenant su tėvais, artimai bičiuliaudavomės tik su religinės bendruomenės nariais, taigi, su tolimesniais giminaičiais susipažinau tik jau atsiskyrusi nuo šeimos. Su kai kuriais dabar palaikome šiltus santykius.

– Kuo dabar užsiimate gyvenime ir apie ką svajojate?

– Dirbu grožio, estetikos ir vizualo srityje – esu fotografė bei stilistė. Mano profesiniame gyvenime nėra daug gylio, bet užtat labai smagu, o juk gyvenime ir reikia linksmintis. Smegenis mankštinu, rašydama socialiniuose tinkluose, mano hobis – užčiuopti kokią nors nepatogią temą ir ją išanalizuoti. Svajoju vieną dieną šį hobį monetizuoti.

– Jūsų patarimas patekusiems į sektas ar gyvenant smurto kupinoje aplinkoje.

– Nė vienam tikinčiajam mano patarimo nereikia – jie gyvena savo pasaulyje ir kritikos nepriima. Patiriantys smurtą, deja, dažnai būna bejėgiai – gėdijasi arba bijo kreiptis pagalbos. Geriau duosiu patarimą tokių asmenų artimiesiems, kolegoms, kaimynams ir pažįstamiems: būkite atidūs ir neabejingi, jei pastebite kažką įtartino, ypač jei į tai įvelti vaikai.

Mano aplinkos žmonės, draugai bei jų tėvai matydavo mane bėgančią iš namų, šviežiai sumuštą, nusiminusią dėl draudimo dalyvauti gimtadieniuose. Deja, jie išlikdavo abejingi, palaikydavo mano likimą svetima problema, į kurią nedera kištis. Aš vėl turėdavau grįžti į tuos namus, kur laukdavo emocinis ir fizinis pavojus.

Nekaltinu jų, tokie buvo laikai – atrodydavo nepadoru lįsti į kitų šeimų reikalus. Vis tik labai norėčiau, kad ateityje visuomenė būtų dėmesingesnė skriaudžiamiems vaikams. Gal „Pasaulietė“ taps bent vienu žingsniu to link.

– Kas dabar jūsų gyvenime tyro vandens šaltinis?

– Pats gyvenimas! Draugai, darbas, vakarėliai, gražūs skudurai, kelionės, Kalėdos! Tiek daug metų svajojau apie laisvę, kad, net praėjus daugiau nei dešimtmečiui po atsiskyrimo nuo tėvų, vis dar negaliu atsidžiaugti savarankiškumo stebuklu.

„Pasaulietė“

Apie knygą „Pasaulietė“

„Pasaulietė“ – tai istorija apie išsilaisvinimą nuo psichologinio, fizinio ir dvasinio smurto. Knygoje nuoširdžiai, be užuolankų, kartais ironiškai pasakojama apie tikėjimo savimi ir vilties galią.

Augdama Jehovos liudytojų šeimoje, Deimantė tikėjo, kad pasaulio pabaiga jau laukia ant slenksčio. Todėl kartu su mama Šiaulių gatvėse ir daugiabučių laiptinėse skleidė „gerąją žinią“: atėjus Armagedonui, Jehova visus jam atsidavusius žmones pakvies į savo karalystę. Tiesa, Deimantė žinojo ir tai, kad rojus turi kainą – visišką atsiskyrimą nuo „pasauliečių“, Jehova netikinčių žmonių ir neva šėtoniškos jų įtakos.

Mergaitės vienatvę aštrino ir tai, kad ji niekam negalėjo prasitarti apie namie patiriamą siaubą – mamos ir tėčio smurtą, kaip Dievo rykštė užgulantį kaskart, nepaklusus griežtoms taisyklėms. Vėliau baimė peraugo į pyktį ir paauglišką maištą: mergaitė nepabijojo keisti išvaizdos, bėgti iš namų... Ilgainiui pasipriešinimas tėvams ir jų tikėjimui tapo pavojingas gyvybei.

„Pasaulietė“ – pirmoji D. Rudžinskaitės knyga.

Leidyklos „Baltos lankos“ informacija

Mergaitės vienatvę aštrino ir tai, kad ji niekam negalėjo prasitarti apie namie patiriamą siaubą – mamos ir tėčio smurtą, kaip Dievo rykštė užgulantį kaskart, nepaklusus griežtoms taisyklėms.

Seimas nesuteikė valstybės pripažinimo

Jehovos liudytojai yra 1870 m. JAV įkurta religinė organizacija, vadinamasis naujasis religinis judėjimas. Lietuvoje naujiesiems religiniams judėjimams dažniausiai priskiriami visi tikėjimai, neįtraukti į LR religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 5 straipsnyje esantį tradicinių religinių bendruomenių ir bendrijų sąrašą.

Šiemet gegužę dėl neatitikimo Konstitucijos ir įstatymo reikalavimams Seimas nesuteikė valstybės pripažinimo Lietuvos Jehovos liudytojų religinei bendrijai.

Už nutarimo projektą dėl atsisakymo suteikti šiai bendrijai valstybės pripažinimą po svarstymo balsavo 67 Seimo nariai, 6 buvo prieš, susilaikė 17 parlamentarų. Tai nebuvo galutinis balsavimas, šio dokumento dar laukia Seime priėmimo stadija.

Nutarimo projekte, kuris parengtas atsižvelgiant į Teisingumo ministerijos išvadą, pažymima, kad Lietuvos Jehovos liudytojų religinė bendrija neatitinka Konstitucijos ir Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo nuostatų, reikalaujančių, kad „jos mokymas ir apeigos neprieštarautų įstatymams ir dorai“.

Seimo nutarimo projekte akcentuojama, kad Lietuvos Jehovos liudytojų religinės bendrijos mokymas dėl kraujo perpylimo draudimo yra nesuderinamas su Konstitucijos saugoma gyvybės vertybe, ypač pabrėžiant vaiko interesus.

Jame taip pat teigiama, kad šios bendrijos religinis mokymas, draudžiantis valstybės gynimą ginklu ar prisidėjimą prie valstybės gynimo neginkluotu būdu, skatina nesilaikyti iš Konstitucijos „kylančių reikalavimų ginti valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo, siekiant išsaugoti valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ir konstitucinę santvarką“.

Eltos informacija

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt