Šį sezoną Šiaulių teatralai siūlo specialią „Teatro optiką“, per kurią imsime „matyti kitaip“

Valstybinis Šiaulių dramos teatras 93-iąjį sezoną laužo tradicijas: startuoja ne scenoje, o gatvėse ir daug anksčiau. O kūrybinis sezono moto „Teatro optika: matyk kitaip“ sufleruoja, kad žiūrovams teks praeiti „regėjimo patikrą“, o gal net ir „korekciją“, kad pamatytų pasaulio ir gyvenimo daugiasluoksniškumą ir alternatyvias prasmes, tiesas. Suplanuotos labai vizualios premjeros, kuriose išvysime ir šokio plastiką, ir vaikišką žaismą, o temos – nuo šiuolaikinės šeimos dramos iki masinės kultūros problematikos.

Sezonas prasidėjo, nepakėlus teatro uždangos

Valstybinis Šiaulių dramos teatras (VŠDT), paprastai sezoną pradedantis premjera per savo gimtadienį rugsėjo 23 d., šiemet skuba palydėti vasarą ir rudenį sutikti miesto šventėse kartu su visais šiauliečiais. Tad 93-iasis teatro sezonas jau prasidėjo: išvažiuojamieji spektakliai miesto erdvėse per „Šiaulių naktis“ ir per „Šiaulių dienas“ šiauliečių su džiaugsmu išgraibstyti.

„Aplinkybės ir miestiečių poreikis taip padiktavo, kad veiklą pradėjome rugpjūčio viduryje, tik grįžę po atostogų. Turime kultinį ir šiauliečių labai mylimą A. Špilevojaus spektaklį „Pakeliui“, kurio specifiškumas lemia, kad jį reikia rodyti, kol dar šilta ir šviesu. Dabar jį rodome po 2–3 per savaitę“, – pokyčius inspiravusias priežastis aiškina VŠDT direktorius Aurimas Žvinys.

Taip pat per „Šiaulių dienas“ bus rodomas ir spektaklis su gidu „Didieji Šiauliai“ (Rimanto Kmitos), kurį režisavo jauni teatro aktoriai ir režisieriai Inga Jarkova-Bučienė ir Aidas Matutis. Tas naujasis spektaklių su gidu žanras toks patrauklus žiūrovui, kad bilietų į juos tenka tykoti, jie išparduodami per parą tik paskelbus.

„Pagrindinė priežastis ta, kad į tokius važinėjančius ar keliaujančius spektaklius gali patekti labai ribotas žmonių kiekis – iki 40 žiūrovų, nes mus riboja arba autobuso sėdimų vietų skaičius, arba vaikštoma po miesto atviras erdves ir toks yra optimalus skaičius“, – sako A. Žvinys.

Sezoniškumą diktuoja ir besikeičiantis miestiečių gyvenimo būdas. „Kažkada miestiečio gyvenimas buvo labai susijęs su kaimo darbais. Mes net juokaudavome, kad „kol derlius nenuimtas – niekas į teatrą neina“. Visi savaitgaliai būdavo skirti rudens gėrybėms surinkti. Dabar gyvenimas pasikeitė ir jau rugpjūtį šiauliečiai gyvena pilnavertį miestiečių gyvenimą, eina į darbus, lanko renginius. Kita vertus, per kovidą buvome pastūmėti ieškoti naujų formų, kur galėtume išvengti uždarų patalpų, o po karantino, norėdami atsigriebti už prarastą laiką, turėjome startuoti anksčiau. Ir tai pasiteisino“, – nusistovėjusių tradicijų lūžio priežastis jau nebe pirmą sezoną vardija A. Žvinys.

Ir teatro menės netuščios

Teatro sezonas prasidėjo, net scenos uždangos neatvėrus. Kita vertus, teatro menės nėra tuščios.

Šį savaitgalį čia pristatomas dokumentinis filmas „Dekadentas Nr. 2419“ ir vyks susitikimas su pačiu herojumi Tomu Venclova. Kitą savaitgalį šiose erdvėse šurmuliuos mažieji teatralai, nes vyks tradicinis festivalis „Baltoji varnelė“.

Šiauliečių trupė sezoną scenoje pradės retro žvilgsniu – rugsėjo 16 d. kvies prisiminti ir dar nespėjusius pavasarį pamatyti paskutinės praeito sezono premjeros – tragikomedijos „Skrajojantis Travolta“ (latvių rež. Toms Treinis). Tuomet bus pristatyta ir fotomenininko Edvardo Tamošiūno fotografijų paroda.

93-iojo sezono kūrybinis moto

Kiekvieną sezoną teatras renkasi kūrybinę kryptį ir mintį. 93-iojo sezono moto yra „Teatro optika: matyk kitaip“.

„Siūlome teatrą traktuoti kaip priemonę ar prietaisą, leidžiantį pamatyti tai, kas nematoma plika akimi, įžvelgti, kas slepiasi po paviršiais, po žodžių skambesiu, po elgesio ir mąstymo šablonais. „Teatro optika“ yra metafora, kuri atspindi teatro galimybę žaisti šviesa ir tamsa, naudotis tikrovės atspindžiais ir lūžiais tam, kad būtų sukurti nauji tikrovės vaizdiniai“, – kūrybinį moto iššifruoja teatro meno vadovė Nomeda Šatkauskienė.

Pasak jos, teatro optika visų pirma tarnauja galimybei praplėsti žmogaus žvilgsnio lauką ir gylį, sustabdyti stebėjimo momentą, daug kartų peržiūrėti vaizdus, juos pritraukti ir atitolinti, apžiūrėti tyrinėjamą objektą skirtingoje šviesoje, iš visų pusių ar netikėtu kampu.

Visi šio sezono nauji spektakliai kvies žiūrovus nepasiduoti pirminiam įspūdžiui, inerciniam mąstymui, brukamoms tiesoms, stereotipiniams vaizdiniams ir vis labiau įsigalinčiam paviršutiniškumui. Spektaklių temos ir raiška parinkti taip, kad jie lyg signalinė lemputė priverstų žiūrovą pabusti ir pažvelgti į tą pačią temą, tiesą ar situaciją kitu kampu, kitaip, nepriimti ir nepraryti visko, kas jau sugromuluota ir galbūt patiekta kažkam kitam palankioje šviesoje.

„Šį sezoną siūlome tikrovę ir jos reiškinius matyti kitaip, matyti savaip. Nukreipėme žvilgsnį į tokias nekvestionuojamas pamatines vertybes ir sąvokas, kaip šeima, laimė, gerumas, teisumas“, – poreikį grįžti prie vertybių ir patiems įjungti kritinį mąstymą pabrėžia N. Šatkauskienė.

Meno vadovei antrina ir direktorius, primindamas, kad teatras nėra ta vieta, kuri siūlo tik laisvalaikio pramogą: „Teatro meną mėginsime naudoti tam, kad žmonės įžvelgtų daugiasluoksniškumų, jog daugelis dalykų turi gilesnę prasmę, daugiau priežasčių, kad veiksmai gali būti interpretuojami įvairiai. Mūsų spektakliai, kuriuos pristatysime šį sezoną, apie tai ir kalbės.“

Artimiausia premjera

„Teatro optika“ jau pirmojoje sezono premjeroje – „Patina“ (rež. Eglė Švedkauskaitė) – leis pajusti matymo jėgą, nukreipiant žvilgsnį taip, kad už akivaizdžių stereotipų atsivertų kitas vaizdas. Pirmoji sezono premjera – vienos šeimos paveikslas – numatyta spalio 6 ir 7 d.

„Spektaklio pavadinimą reiktų traktuoti nuo žodžio „patinas“ reikšmės. Tik tai moteriškoji giminė. Spektaklis kalba apie moterį patino vaidmenyje. Jis įdomus tuo, kad tai vienos šeimos istorija, epizodas, kuris pjaustomas žmonių santykio šeimoje pjūviais ir tada atsiskleidžia dalykai, kurie atrodo negalimi, bet tarp šeimos narių kartais egzistuoja“, – anonsuoja A. Žvinys.

Spektaklis iki absurdiškai komiškų situacijų dekonstruos šeimos ir motinos stereotipą, saugių namų iliuziją, apgaulingą rūpestingumą bei privers žiūrovus pažvelgti giliau po paviršiumi, kai šeimos vertybės virsta žiaurumo pateisinimu.

Plastika ir žaismė

Kita premjera numatyta lapkritį. Statomas šokio spektaklis „Laimės kalbos žodynas“, kurį režisuoja „Šeiko šokio teatro“ įkūrėja, choreografė Agnija Šeiko.

„Mums tai naujas dalykas, nes tai bus plastikos, judesio ir šiuolaikinio šokio junginys su drama. Toks tarpdisciplininis darbas, kuris sujungs du skirtingus meno žanrus – šiuolaikinį šokį ir klasikinę dramą“, – apie rimtą profesinį iššūkį aktoriams kalba teatro vadovas.

Spektaklis kels amžiną laimės temą, bet kartu klaus, kur tos laimės ištakos, kas mums kiekvienam yra laimė.

„Ar nėra nutikę taip, kad masinė medija, reklamos influenceriai ir visokie nuomonės formuotojai mums įbruko savo laimės matymą? Ir žmogus bėga tos laimės ieškoti, ir tampa visai nelaimingas. Dabar suformuota tokia tendencija, kad laimė turi būti nuolatinė euforijos būsena, kuri niekada nesibaigia, esą mes visada turime būti laimingi ir mums lyg niekada nereikia nei susikaupti, nei pailsėti, nei paliūdėti, kas, man rodos, net truputėlį veda žmones į beprotystę. Su režisiere A. Šeiko bandysime rasti laimės kalbos žodyno paslaptis“, – sako A. Žvinys.

Tai bus labai vizualus reginys, nes susitelkė stipri kūrybinė komanda: be choreografės, dirba scenografė Sigita Šimkūnaitė ir kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė.

Planuose – daugiau premjerų

Kaip ir kasmet, Kalėdų laikotarpiui teatras ruošia staigmeną mažiesiems žiūrovams – kalėdinę pasaką. Antrą pusmetį numatytos premjeros „Demonas ir padegėjai“ (rež. Gildas Aleksa) ir „Migla“ (rež. A. Špilevojus) irgi atlieps sezono moto.

Žiūrovus nustebins dvigubo scenarijaus „Miglos“ drama, kai veiksmas išsirutulios ir baigsis aiškia išvada, kas budelis, o kas auka, o antroji versija apvers viską aukštyn kojomis.

„Tuomet lūžta vaizdas ir pradedi galvoti, ar iš tiesų budelis nėra auka, o auka – budelis? Čia vėl metame akmenį į mūsų mediją ir informacinį srautą, kuris formuoja išankstinę nuomonę, užmigdo kritinį mąstymą ir neleidžia pasižiūrėti objektyviau, giliau ir susidaryti savo nuomonės“, – mintį tęsia A. Žvinys.

Teatras nebijo, kad žiūrovas tingės mąstyti ir norės vien pramogų, kad į spektaklius staiga nebeis senjorai ar jaunimas. Dalis repertuaro visuomet skiriama vaikams ir moksleiviams, o pagrindiniai šiauliečių teatro lankytojai – 35–60 m. žiūrovai, kurie jau turi išminties, brandos ir ieško prasmingesnės pramogos.

„Viskas skirta plačiajai visuomenei. Antra vertus, mes sau keliame tikslą profesionaliai pristatyti tai, kas yra geriausia ir pasiekiama mūsų jėgoms: aukštesnė kokybė, prasmingesnis turinys, gilesnė mintis. Siekiame atitolti nuo greito vartojimo kultūros“, – tikina VŠDT vadovas.

Tęs „Teatrodromo“ sėkmę

Atvirų erdvių festivalis „Teatrodromas“ šį pavasarį buvo itin vykęs, tad jo sėkmę teatras bandys pakartoti ir būsimą sezoną. 21 kūrinys buvo parodytas atvirose miesto erdvėse: bandyta urbanizuoti mažiau žinomas ar lankomas miesto vietas, pavyzdžiui, gaisrinėje, Talkšos ežero pakrantėje, bulvare buvo rodomi spektakliai.

A. Žvinys sako, kad tuo festivaliu buvo užsibrėžti du tikslai: kuo plačiau pristatyti teatro meną, tad buvo ir šiuolaikinis šokis, ir opera, ir šiuolaikinis cirkas, ir sukurti unikalų autentiškos formos spektaklį šiam festivaliui. Taip gimė naujas neapibrėžto žanro kūrinys – spektaklis su gidu, kuris labai patiko žiūrovams: „Pirmas festivalio blynas neprisvilo, todėl vėl kyla sparnai, yra motyvacija tęsti ir mes galvojame, kad 2024 m. pavasarį sezoną uždarysime su šiuo festivaliu.“